Vakar diena buvo kur kas laimingesnė. Net įstabu. Vakar ji pardavė du gabalu pilkojo muilo, keturias perlamutrines sagas, vieną silkę ir pačią didžiąją dėžutę krakmolo. Tat apyvartoje atsitikdavo rečiau. Tuo būdu Merkelienė gavo teisės vakar paimti ir laisvai išsirinkti sau vieną ekstra silkę, pačią didžiąją, iš bendrojo sandėlio, silkių bačkos, į kurią buvo įdėta pati didžioji dalis josios apyvartos kapitalo iš namų atneštos pasogos pavidalu. Ar ji laiku nenužiūrėjo rinkos nuotaikos, ar ji pristigo energijos, bet dalis silkių užsiliko vasaros sezonui. Tat jau pavojinga. Šitas produktas ypačiai reikalavo saugos.
Šiandien – ničnieko.
Kas pirks, jei Kaunas, tas senasai miestas, visai ištuštėjęs, ir ūkininkas susirietęs grėbia ir veža savo šienus ir rėkia būtinas savo dainas. Toksai energijos eikvojimas jai atrodė kaip ir neproduktingas. Ji, įaugusi į vasaros tylą sename mieste, kaip ir nepakeltų tokio alaso.
Nei dobilų kvapas, kuriuose buvo tiek daug keturlypių ir kuriuos taip įdomu rankioti, kaip pačios laimės ieškoti, nei saulės įkaitintų peliuškų cukrinės pudros medus josios nemasino ir nebuvo jai malonus. Tariami gamtos užuomojai, tinką nerimtiems žmonėms, jai būtų per stiprūs ir tikrai kenktų jos sveikatai.
Jos vieta – krautuvėje.
Krautuvę rimtai saugoti ir iš tėvų paveldėtą kapitalą tinkamai didinti.
– Dieve, pasiųsk jiems amžiną atilsį!
Privačiame Merkelienės antro aukšto bute ir erdviau, ir švariau. Ten gyvena jos vaikai. Skaisčiaveidė Rita, pupa, bronzinių plaukų kupetos padabinta, ir strazdanų nubertas Samuelis. Abu – gudrūs.
Antrame aukšte, prie sunkių mūrinių sienų, prikabintos baltos užuolaidos, kad jųdviejų vaikams būtų patogiau gyventi. Pastebėtina – „jųdviejų“; Merkelienė niekuomet, gink Dieve, nepasakytų – „jos“. Jųdviejų strazdanų nubertas Samuelis ir Rita, pupa. Dieve, pasiųsk jiems laimingą gyvenimą ir vesk juos tėvų takais!
Petras Eimutis dažnai vaikus kviesdavo į save. Vaikai, pakliuvę į sodžių, kaip į kitą pasaulį patekę, nežinodavo iš to raškažiaus ką ir bedaryti: pradėdavo po šienus vartytis, obuolius raškyti ir aibes kitokių monų susirasdavo.
Šiandien vaikų negalima leisti į sodžių, prieš pat šabą. Be to, vaikai turėjo nejuokais suimti ir išmokti skaitymo meno ir poterių chedere. O žiemą vaikai turėjo eiti jau civilizacijos nustatytą, būtiną valstybės mokyklą. Esamoji tvarka ir papročiai reikią gerbti ir laikyti, žinoma, nenutolstant nuo savo tikybos ir amžių amžiais išsaugotų papročių.
Merkelienė stovėjo parėmusi tarpdurio rentinį, – šiame mieste labiausiai praktikuojama reklama, – ir žiūrėjo į kitas tokio pat reklaminio pobūdžio būtybes.
Senis Eimutis stukseno į miesto akmenis savo lazdute ir sveidelėdavo į dešinę ir kairę: „Morgen, morgen!“ Toksai pat „morgen“ teko ir Merkelienei.
– Kaip sekasi?
Žmona tepatraukė pečiais, iš to galima buvo suprasti viskas.
Eimutis padaro šiandien gražų gestą ir užmoka gyvaisiais už seniau paimtas prekes ir dar visokių niekniekių prisirenka ir liepia, progai atsitikus, įteikti Kazimierui, jo vergui.
Baigta. Jis užmoka ir eina toliau.
Kaip koks šleifas, kaip atsipalaidavę kokie pasamonai, velkasi paskui jį Merkelienės palaiminimas – nemokamas konosamento priedas!
– Kad Dievas jį visuomet laimintų ir kad jam visuomet gerai sektųsi... Tam gerajam žmogui!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Eimutis nusprendžia vesti elgetaujančią merginą? Kokie motyvai atsiskleidžia jo pokalbyje su savimi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Mergina serga, išmaldos jai niekas neduoda, net pats Eimutis, bet jos vaizdas jo nebepaleidžia ir pasirodo net laikraštyje. Girioje antrasis jo balsas, „inkvizitorius“, klausia, ar tai ne pikantiškumo paieška ir ar jis nenori tiesiog duoti jai samdininkės vietos šalia Kazimiero. Eimutis prisipažįsta, kad „moteris ūkyje pravartu“, ir tik tada pareiškia: „aš vesiu ją!“ Jo gailestis tikras, bet sumišęs su vienatve ir nauda, todėl sprendimą galima skaityti kaip mėginimą išgelbėti ir ją, ir save.
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.