Antrame aukšte, prie sunkių mūrinių sienų, prikabintos baltos užuolaidos, kad jųdviejų vaikams būtų patogiau gyventi. Pastebėtina – „jųdviejų“; Merkelienė niekuomet, gink Dieve, nepasakytų – „jos“. Jųdviejų strazdanų nubertas Samuelis ir Rita, pupa. Dieve, pasiųsk jiems laimingą gyvenimą ir vesk juos tėvų takais!

Petras Eimutis dažnai vaikus kviesdavo į save. Vaikai, pakliuvę į sodžių, kaip į kitą pasaulį patekę, nežinodavo iš to raškažiaus ką ir bedaryti: pradėdavo po šienus vartytis, obuolius raškyti ir aibes kitokių monų susirasdavo.

Šiandien vaikų negalima leisti į sodžių, prieš pat šabą. Be to, vaikai turėjo nejuokais suimti ir išmokti skaitymo meno ir poterių chedere. O žiemą vaikai turėjo eiti jau civilizacijos nustatytą, būtiną valstybės mokyklą. Esamoji tvarka ir papročiai reikią gerbti ir laikyti, žinoma, nenutolstant nuo savo tikybos ir amžių amžiais išsaugotų papročių.

Merkelienė stovėjo parėmusi tarpdurio rentinį, – šiame mieste labiausiai praktikuojama reklama, – ir žiūrėjo į kitas tokio pat reklaminio pobūdžio būtybes.

Senis Eimutis stukseno į miesto akmenis savo lazdute ir sveidelėdavo į dešinę ir kairę: „Morgen, morgen!“ Toksai pat „morgen“ teko ir Merkelienei.

– Kaip sekasi?

Žmona tepatraukė pečiais, iš to galima buvo suprasti viskas.

Eimutis padaro šiandien gražų gestą ir užmoka gyvaisiais už seniau paimtas prekes ir dar visokių niekniekių prisirenka ir liepia, progai atsitikus, įteikti Kazimierui, jo vergui.

Baigta. Jis užmoka ir eina toliau.

Kaip koks šleifas, kaip atsipalaidavę kokie pasamonai, velkasi paskui jį Merkelienės palaiminimas – nemokamas konosamento priedas!

– Kad Dievas jį visuomet laimintų ir kad jam visuomet gerai sektųsi... Tam gerajam žmogui!