Ūkininko žmona buvo apypilnio, skaistaus veido ir sudėjimo. Ji atrodė tarytum nuoga esanti: tokio lankstaus kūno ji buvo. Nors šiaip jau ji buvo visai padoriai ir net gražiai apsivilkusi. Ji savo kūnu gundė. Tam jis buvo leistas. Taip esti kartais su moterimis.

Skaistokas ir apypilnis moteries veidas buvo gana išblyškęs, kaip pudros nubertas. Šviesūs gelsvi plaukai. Malonus žvilgsnis. Akys – du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis. Gražios švelnios odos kaklas ir krūtinė, kaip kvepalų nuprausti. Bliuzkelė buvo apsčiai iškirpta iš priešakio.

Žmona, vedanti savo genealogijos medį iš vieno dvaro pieninės prižiūrėtojos, – gero atminimo jos motinos, ne laiku kamaroje užsižiopsojusios, – ir vieno romantiškai ir nepraktiškai išauklėto grovo, toje pačioje kamaroje muzikinių momentų pagauto, buvo šiandien nuolatinio neramumo šaltinis vietos vyrams. Ji buvo kaip ir neramioji miestelio siela, vedanti į pagundą bei kitaip kodifikuojamus nusidėjimus vietos žmones. Gerieji pavyzdžiai ir drovūs žmonės jai kaip ir neegzistavo.

Valdininkas šiandie jautėsi kaip atgimęs. Pats nežinodamas, kokiu būdu, kaip per kokį apsirikimą ar sapną, jis paveldėjo iš vieno jo vos pažįstamo tetėno Amerikoje, dabar persiskyrusio su šiuo pasauliu, gerą gabalą žemės Lietuvoje.

Valdininko šiaip jau nemenkos vitalinės aspiracijos šiandie buvo dar daugiau padidinamos.

Jis primygęs kvietė susirinkusius į save. Į dvarą. Jis nežinia ką suteiktų šiai moteriai šią valandą. Taip ji jam tiko. Faktorius įspėjo ponaičio mintį. Prilindęs savo juodais ūsiukais prie pat moteries veido, jis gundė ją:

– Na, kad taip šilko bliuzkelę?

– Nemačiau aš tavo šilko bliuzkelės. Norėčiau, iš džiaugsmo man rankas laižytum, štai kokia aš.

– Ak, jūs vyrai!

– Į dvarą!

– Ar su jos vyru?

– Tikrai, ar su vyru?..

– Vyrą nugirdykite!

– Koks šviesus protas! – stebėjos studentas.

Visi buvo įgėrę. Juk meilę gali sukurti su pusbuteliu geros maderos. Po karčemą sukos krinolinuotos moterys ir jaukūs kavalieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas. Kampe griežė pasipuošę muzikantai knechtai; skundėsi ir rezonavo graudus obojus ir skalandavo tyliai plieno trikampis, rimto vaiko mušamas taktui pabrėžti. Visokios figūros, pasišokinėdamos ir mušdamos užkulniais, tyliai sukosi graudžiu ratu, kaip lėlės, miniatiūrinės karuselės sukamos. Tik vyriškų batų užkulniai atsiliepdavo į muzikos instrumento dėžę, manieringai linkčiojant vyrams savo keliais, it negalint atitraukti nuo dėžės kaip ir prilipusių kojų. Ak, kaip jiems buvo linksma! Jie buvo mediniai ir rankena suko ant vielų pakabintas marionetes. Tik tak tak!

Ir karčemos princesė, pasiraskažydama, kiek pakėlusi savo šviesių šilkų krinolinus, kitų porų priešakyje tyliai improvizavo menuetą, vesdama paskui save vyrus.

Karčema buvo išpuošta girliandomis. Visi tyliai šoko niūrų menueto šokį.

– O vyrus ji plaks!

Visi rengėsi keliauti į dvarą. Ji pirma, šviesiai šilkais apsivilkusi. Su aukštai sukedenta frizūra, pažų palydovų kaip beždžionių, iškišusių savo smailus liežuvius, lydima.

Bet staiga į griežiamąją mašiną ir į marionečių tarpą buvo įkištas geležinis virbalas. Ai ja jai! Kas ten atsitiko! Ji net pasviro, kažkas subraškėjo, kažkokia marionetė sukliko staigesniu balsu, tarytum dvi garsesnės skardos buvo trinktelėtos kartu.

– Ak, ak, ak! Taip netikėtai viskas! – pasišokinėdama sugraudeno moteris ir nugriuvo savo farforine galva į grindis.

Į trobą įėjo vaikas.

Rankoje laikė vaikas botagą. Pats stovėjo nesijudindamas iš vietos.

Jis buvo rasotas ir paraudusiais nuo šalnos skruostais.

– Motina, arkliai seniai pakinkyti! Namon.

– Ak, koks gudrus vaikelis. Ar tai tamstos? – pirmas atsipeikėjo faktorius ir paglostė vaiką. – Gal šnapselio dėl šilimos?

– Mano vaiko, meldžiamieji, nelieskit! – ji bijojo, kad jis nebūtų suteptas, jiems palytėjus jį. Ji glaudė jį prie savęs kaip višta savo išperą.

Ji buvo motina.

Vaidmuo keitėsi. Visi, nuduodami rimtą toną, skubinos išgriūti ir kiek galėdami koreguoti įvykį.

– Šalin nuo manęs! – purtėsi vyrų moteris. Ji buvo girta. – Noriu su sūneliu...

– Ar nematote, kad girta? – paklausė vyrų vaikas.

Faktorius iš vienos pusės, ponaitis iš kitos užgulę šnabždėjo jai kažką būtina į ausį ir vedė į ratus. Ta net nusikvatojo iš džiaugsmo, taip buvo juokinga.

– Paleiskite, sakau! – priėjęs prie ponaičių, piktai timptelėjo jis vieną už rankovės.

Nėra bjauresnio daikto už girtą moterį.

Vaikas buvo tvirtai įsikibęs į vyrus, bevagiančius jo motiną. Fircikas spyrė iš pasalų vaikui blauzdikaulin savo pasagotu batu. Jis buvo čia visai nereikalingas. Tas padūkęs vaikas. Vaikas net sučypė iš skausmo.

– Ak, taip? – Jis dabar pašaukė galiūną kovon.

Prišokęs prie beriedančio skubiai vežimaičio, jis dabar stengėsi jį sustabdyti. Bet tat jam nepavyko. Įsikibęs į vežimaitį, jis buvo smarkiai rato parblokštas ir gulėjo dabar karčemos kieme, smarkiai pritrenktas, žado nustojęs.

Raudonas velnias šlavė savo uodega kelią, norėdamas žmonių pėdsakus užlyginti, iškišęs savo velnio liežuvį mažam miesteliui parodyti.

Aukštai tik žvaigždės. Vaikas mato jas aiškiai. Jis stengiasi atsikelti, pavyti savo išvogtą motiną, bet jis jaučia, kad jam sopa per petį ranką, ir atsikelti jis nepajėgia.

Karčemoje smarkiai knarkia tėvas, sunkių dūmų dvasinamas.

Jau aušta.

Ūkininko šeimynos nariai turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą.

Velnio šeinė katarinka

1

Petras Eimutis nenuobodauja. Jis yra buvęs Amerikoje ir yra susidėjęs gražaus pinigo. Pažiūrėti jis yra praktikas. Be reikalo pinigų nesvaido ir šiaip jau į visus gyvenimo reiškinius žiūri blaiviai. Humoro jausmas nėra jam svetimas.

Jis mėgdavo pasijuokti ir iš žmonių, ir iš poezijos. Nors atliekamu laiku pats mėgdavo rašyti eiles. Jam ne visai svetimas menas, nors pats ypač mėgdavo pašiepti dabartinę tapybą. Ją esą visiškai pavaduojanti fotografija! Šiaip jau nei fotografuotis, nei fotografijos nemėgdavo.

Sugrįžęs iš Amerikos ir ilgą laiką viengungiaudamas Lietuvoje ir visiškai neturėdamas giminių, jis ne kartą pamanydavo, kad reikėtų vesti. Dabar ši keista mintis aplanko jį dažniau. Bet nei atsitiktinai, nei tyčiomis nepasitaiko jo lūkesio objekto. Žodžiu sakant, jis yra senas kavalierius, Petras Eimutis.

Jis nors ir senyvas žmogus, bet pažiūrėti visai pakenčiamo stogo. Kiek palysęs, net padžiūvęs, nuolat besigimnastikuojąs ir besišvarinąs, jis nėra dar sudiedėjęs ir atrodo gan geru gražiai konservuotu džentelmenu. Senas kavalierius mėgsta vasaros metu rodytis baltu kostiumu, pašvytuoti lazdute ir dėvėti balta skrybėle. Savo auksinių dantų šypsena jis tiesiog malonus.

Šiandien nei iš šio, nei iš to, bent per dvidešimt metų nesusirašinėjęs, jis gavo iš vienos amerikietės, senos pažįstamos, ilgesnį laišką, į kurį skubinosi atsakyti. Toks daiktas buvo nemažas įvykis jo buityje. Jis buvo atviresnis negu paprastai ir laisvai aprašinėjo daugelį dalykų, nes spėjo vargu beatsitiksiant kitą kartą panašią progą laiškui.

– Galbūt vėl po dvidešimt metų! – nusijuokė jaukiai.

Jis rašė taip:

„Aš turiu daržą ir sodą. Tai jau pakankama goda senam žmogui, vienišui! Aš esu baigęs teisių fakultetą... Aš turiu sklypelį žemės ir kumetį Kazimierą, savo vergą. Aš nieko nedirbu. Esu jau gana įsenęs žmogus. Bet apie tai neturiu reikalo tamstai pasakoti.

Gyvenu pakaunėje. Nereik manyti, kad, gyvendamas sodžiuje, virtau visiškai sodiečiu. Ne! Kai apsirėdau surdutu, užsidedu baltą manišką, atrodau visai kaip miestietis. Net įdomus! Aš galiu dar užsidirbti sau pinigą, kartais uždarbiauju, tuomet slankioju pakaunėje, važinėju net į užsienį, sugrįžtu namon. Pirma skaitydavau, paskui tat nusibodo.“

Supynęs iš šitokių ir panašių faktų laišką, Eimutis išėjo į Kauną. Į miestą jis mėgdavo dažnai atsilankyti ir rasti sau reikalų.

Diena graži.

Eimutis eina Kauno gatvėmis.

Nors ir vasara, ir vidudienis, bet šiame Dievo palaimintame mieste kvepia silkėmis, pipirais ir muilu. Miesto namai susispraudę, it staigiai sugrūstos į gurbą kerpamos avys, net kvėpuoti buvo sunku. Miesto vaizdą charakteringai sudarė krautuvių savininkės, pajėgiančios išstovėti krautuvių tarpduriuose kiauras dienas.

Viename tokiame tarpduryje stovėjo sena Merkelienė, nepavaduojama Eimučio namų prekių pristatinėtoja. Ji pamato iš tolo iš sodžiaus atsilankantį „ponaitį“ (taip ji paprastai vadina Eimutį) ir tyliai linkteria jam galva. Ji taupo savo žodžius, kaip ir viską, ir be reikalo jų neberia.

Merkelienė šiandien nieko neuždirbo.

Vakar diena buvo kur kas laimingesnė. Net įstabu. Vakar ji pardavė du gabalu pilkojo muilo, keturias perlamutrines sagas, vieną silkę ir pačią didžiąją dėžutę krakmolo. Tat apyvartoje atsitikdavo rečiau. Tuo būdu Merkelienė gavo teisės vakar paimti ir laisvai išsirinkti sau vieną ekstra silkę, pačią didžiąją, iš bendrojo sandėlio, silkių bačkos, į kurią buvo įdėta pati didžioji dalis josios apyvartos kapitalo iš namų atneštos pasogos pavidalu. Ar ji laiku nenužiūrėjo rinkos nuotaikos, ar ji pristigo energijos, bet dalis silkių užsiliko vasaros sezonui. Tat jau pavojinga. Šitas produktas ypačiai reikalavo saugos.

Šiandien – ničnieko.

Kas pirks, jei Kaunas, tas senasai miestas, visai ištuštėjęs, ir ūkininkas susirietęs grėbia ir veža savo šienus ir rėkia būtinas savo dainas. Toksai energijos eikvojimas jai atrodė kaip ir neproduktingas. Ji, įaugusi į vasaros tylą sename mieste, kaip ir nepakeltų tokio alaso.

Nei dobilų kvapas, kuriuose buvo tiek daug keturlypių ir kuriuos taip įdomu rankioti, kaip pačios laimės ieškoti, nei saulės įkaitintų peliuškų cukrinės pudros medus josios nemasino ir nebuvo jai malonus. Tariami gamtos užuomojai, tinką nerimtiems žmonėms, jai būtų per stiprūs ir tikrai kenktų jos sveikatai.

Jos vieta – krautuvėje.

Krautuvę rimtai saugoti ir iš tėvų paveldėtą kapitalą tinkamai didinti.

– Dieve, pasiųsk jiems amžiną atilsį!

Privačiame Merkelienės antro aukšto bute ir erdviau, ir švariau. Ten gyvena jos vaikai. Skaisčiaveidė Rita, pupa, bronzinių plaukų kupetos padabinta, ir strazdanų nubertas Samuelis. Abu – gudrūs.

Antrame aukšte, prie sunkių mūrinių sienų, prikabintos baltos užuolaidos, kad jųdviejų vaikams būtų patogiau gyventi. Pastebėtina – „jųdviejų“; Merkelienė niekuomet, gink Dieve, nepasakytų – „jos“. Jųdviejų strazdanų nubertas Samuelis ir Rita, pupa. Dieve, pasiųsk jiems laimingą gyvenimą ir vesk juos tėvų takais!

Petras Eimutis dažnai vaikus kviesdavo į save. Vaikai, pakliuvę į sodžių, kaip į kitą pasaulį patekę, nežinodavo iš to raškažiaus ką ir bedaryti: pradėdavo po šienus vartytis, obuolius raškyti ir aibes kitokių monų susirasdavo.

Šiandien vaikų negalima leisti į sodžių, prieš pat šabą. Be to, vaikai turėjo nejuokais suimti ir išmokti skaitymo meno ir poterių chedere. O žiemą vaikai turėjo eiti jau civilizacijos nustatytą, būtiną valstybės mokyklą. Esamoji tvarka ir papročiai reikią gerbti ir laikyti, žinoma, nenutolstant nuo savo tikybos ir amžių amžiais išsaugotų papročių.

Merkelienė stovėjo parėmusi tarpdurio rentinį, – šiame mieste labiausiai praktikuojama reklama, – ir žiūrėjo į kitas tokio pat reklaminio pobūdžio būtybes.

Senis Eimutis stukseno į miesto akmenis savo lazdute ir sveidelėdavo į dešinę ir kairę: „Morgen, morgen!“ Toksai pat „morgen“ teko ir Merkelienei.

– Kaip sekasi?

Žmona tepatraukė pečiais, iš to galima buvo suprasti viskas.

Eimutis padaro šiandien gražų gestą ir užmoka gyvaisiais už seniau paimtas prekes ir dar visokių niekniekių prisirenka ir liepia, progai atsitikus, įteikti Kazimierui, jo vergui.

Baigta. Jis užmoka ir eina toliau.

Kaip koks šleifas, kaip atsipalaidavę kokie pasamonai, velkasi paskui jį Merkelienės palaiminimas – nemokamas konosamento priedas!

– Kad Dievas jį visuomet laimintų ir kad jam visuomet gerai sektųsi... Tam gerajam žmogui!

Toksai atsilyginimo būdas Merkelienei rodėsi kuo patogiausias, mažiausiai reikalingas išlaidų ir vis dėlto iškilmingas, dėl to jos dažnai ir vartojamas.

Visur Kauno gatvėse stovėjo panašių į Merkelienę žmonių; vienas iš jų sušuko į Eimutį ir pilna gracijos ir impeto ranka timptelėjo jį už skvernų į krautuvę ir pridėjo:

– Pirkit, ponaiti, naują skrybėlę. Puikių turiu, ką tik iš užsienio parvežiau!

Eimutis parodė savo naujintelę skrybėlę ir nusijuokė. Vertelga, pažinęs Eimutį, bet nė kiek nenusiminęs, pasakė jau šaltu pirklio balsu:

– Karšta!

– Karšta... – atsako Eimutis ir dėl visa ko užsideda savo naujintelę skrybėlę, išeidamas iš krautuvės. Visiems tenka uždarbiauti!

Krautuvių durų saugotojai, vaizbininkai, ištroškę laukė Fortūnos, bepravažiuojančios savo sunkia auksine karieta. Bet ji nesiskubino rodytis savo sunkia aukso karieta Kauno gatvėse. Be vieno Merkelio, dardančio savo milžiniška bačka kaip mortyra Kauno gatvių akmenimis, su plūduriuojančia bačkos viršuje lentele, atsargos dėlei padėta, kad įkapitalizuotasai vanduo-prekė nenusiskalanduotų ir prekė nenustotų savo pirmykštės vertės. Merkelienės vyras kaip koks Galijotas tempė savo bačką, parduodamas vandenį Kauno gyventojams, ir, eidamas lenkčių su pačia Fortūna, rinkosi sau skatikus.

Fortūna nevyko dar nei Kauno gatvėmis, nei jos auksinės karietos atošvaistų dar niekur nebuvo matyti.

Kaip oro ištroškusios žuvys tokiu pat oru kvėpavo čia ir žmonės. Juo labiau kad tat buvo visiems dykai. Dar geriau būtų, jei iš dangaus stačiai byrėtų dangaus mana, kaip Biblijoje parašyta, tiesiog į žmonių tam tyčia atkišamus puodukus manai rinkti. Bet ji irgi nebyrėjo.

Reikėjo vis dėlto gyventi ir misti. Dažniausiai verstis skolinamomis, perkamomis ar įgyjamomis mainais bulbėmis, druska, cibuliais, šiuo įstabiu augmeniu, kuris mokslo taip sąmojingai buvo užfiksuotas pastoviu vardu neapsirikti: allum cepa, ir geriausiais, jau šabiniais atvejais – bulbiniu kugeliu ir cimesu.

Balta katedros pamūre žengė du sodžiaus kunigai, vienas – keleivišku baltu kiteliu, kad nesusidulkintų kelionėj, antras – juodos gelumbės sutana.

Vienas turi rąstų parduoti ir už juos savo bažnyčiai nori naują monstranciją pirkti, antrasis kaip tik ieško tų rąstų, reikalingų bažnyčiai taisyti, ir šitais rąstais kaip ir savo vardą amžinam atminimui į bažnyčios sienas įmūryti, ją berestauruodamas.

Bet, atvykę į miestą, jie abudu be galo konfidencialūs. Eimutis, jų užkalbintas, biznieriškai suveda juos abudu į krūvą, ir reikalas baigtas.

Kokia davatkėlė, eidama pro šalį šitų kunigų, kluptelia ties vienu ir dievotai pabučiuoja juodos jo sutanos skverną, sąmoningai parinkdama juodos gelumbės atlapą, o ne baltą namų darbo drobę, kuri atrodo jai mažiau teturinti sakramentalumo galios.

Katedros šventoriuje, prieš atlaidus, tikras folkloriškai tautiškas muziejus. Čia elgetų rajonas.

Vienas vyžotas senelis, apkabinęs kryžiaus papėdę, kalba poterius monotonišku balsu. Jis yra kaip ir atstovas senos, tradicijų persisunkusios, švelnios elgetų kartos.

Antras elgeta, jau stipresnės formacijos, gerai susimetęs į stiprius pečius, bet – aklas, težiūrįs į pasaulį pro mėlynus savo akinių stiklus, pjauna aštriu peiliu išdžiūvusį dešrigalį, religingą vienos dėdienės donaciją.

– Kokios tvirtos žiaunos ir dantys turi būti to aklojo elgetos! – nejuokais stebisi Eimutis.

Šalia jo ant pievos armonika, įstabus jo kūrybos įrankis.

Jis yra vokalinės kūrybos reiškėjas ir pats gieda, sau armonika pritardamas. Jis turi taip pat pakaliką vadyrių, jauną vaikiną vaškine išdžiūvusia kakta ir mėlynomis pritvinkusiomis aortomis smilkiniuose. Vaikinas yra įpareigotas pritarti šiai muzikai ir kiek išgalint šaukti, kad trijų sutartinių garsų giesmė kuo aukščiau veržtųs į dangų.

Širdis mano Tave šaukia,

Balsas mano dreba!

Tai buvo menas.

Po išsišakojusiu klevu, kurio kupeta buvo labai saulės įkaitinta, sėdi estetiškos išvaizdos senutė, apsivilkusi juodos gelumbės suknia bei apsikutavusi gobtuvais. Ji nuolat skambina varpeliu, kad savo egzistenciją praeiviams primintų. Bet priminti savo egzistenciją šitokiu dienos karštmečiu, kai Katedra beveik tuščia, nebelengvas dalykas. Tačiau ji skambina nuolat, matyt daugiau iš įpratimo, negu racionalių sumetimų vedama. Jos skambutis sidabrinis ar nikelinis, nudėvėta rankenėle, apsukta skudurais, kad šitasai išsimaitinimo įrankis rankos perdaug neįveržtų.

Ir žydai, ir elgetos tarytum šaukia į Aukščiausiąjį Išganytoją vienu balsu:

„Atleisk mums mūsų, Viešpatie, nuodėmes ir padaryk mus visus karaliais ir karaliūnais, nes mums įgriso Tavo žemės papėdėje šliaužioti. Mes išsiilgę esame nors vieną kartą trumpą valandžiukę išvysti tik vieną aiškų nuostabaus Tavo skaistumo ir stebuklingos galios spindulį, kuris mus nustelbtų ir pervertų, tasai dangaus spindulys.

Nes tu atėmei mums, Dieve, viltį, ir mes turime verstis vabalų papročiais ir šliaužiodami svajoti apie auksines karietas.

Atleisk mums, Viešpatie, ir išganyk!“

Bet niekas neišgano ir auksinių karietų nerodo, be vieno, puspilne vandens bačka grįžtančio Merkelio, kuriam šiandien teks išgirsti dyvina naujiena, kad jo žmona namie gavusi iš savo svainio laišką, iš Keiptauno.