Ypatingą laišką. Tenai tam svainiui sekąsi gerai, ir jis galbūt galėsiąs sugrįžti ir paremti jų krautuvę pinigais.

Argi tai ne nuostabi naujiena, tasai laiškas?

Bet ir elgetų rajone šiandien bruzdėjimas. Vienas iš jų atrado naują „kalvariją“, naują išmaldos vietą.

Žmonės naujai atrastoje kalvarijoje yra dosnesni ir elgetų neguja; šiuo dalyku atradėjas bus išganęs ne vieną savo kolegą nuo bjauraus elgetyno, į kurį juos sukišti norėjo vienas pažangus kunigas ir kurio jie labiausiai bijojo.

Vadinas, elgetų kaimenė galės keliauti ūksmingais vieškeliais, naujais takais, gražiais laukais, tik – ne elgetynas!

Atsidūrus naujame mieste, staiga sudardėjo vežimai. Buvo kitokia nuotaika.

Gauja žydų vežėjų, tiek užsigrūdžiusių nuo šalčio, vėjo ir bado, kaip iš karo grįžę kareiviai, pešėsi dėl vieno stiklų pako, negalėdami juo tinkamai pasidalyti. Kiekvienas norėjo gyventi

Ties sena tuopa, dideliausiu medžiu, kur žydė pardavinėjo supuvusius obuolius, stovėjo viena sodžiaus mergina.

Paprastai naujasai miestas niekuo negalėjo užimponuoti ir nustebinti, bet šiandien jis nustebino Petrą Eimutį vienu įvykiu.

Petrą Eimutį, pasirėdžiusį švariu, baltu vasaros kostiumu, šiaudine anglų skrybėle. Su šviesia, aiškia mintimi ir auksiniais dantimis, dar Amerikoje statytais. Jam teko šiandien susidurti su problema, su kuria jam pirmiau niekuomet netekdavo susidurti.

Jam kelią šiandien pastojo moteris.

Ties sena, nesvietiškai išsišakojusia tuopa stovėjo sodžiaus mergina, visai padoriai vilkinti, savo žvilgsnį nudilbusi žemėn.

Ji elgetavo.