Jis yra vokalinės kūrybos reiškėjas ir pats gieda, sau armonika pritardamas. Jis turi taip pat pakaliką vadyrių, jauną vaikiną vaškine išdžiūvusia kakta ir mėlynomis pritvinkusiomis aortomis smilkiniuose. Vaikinas yra įpareigotas pritarti šiai muzikai ir kiek išgalint šaukti, kad trijų sutartinių garsų giesmė kuo aukščiau veržtųs į dangų.

Širdis mano Tave šaukia,

Balsas mano dreba!

Tai buvo menas.

Po išsišakojusiu klevu, kurio kupeta buvo labai saulės įkaitinta, sėdi estetiškos išvaizdos senutė, apsivilkusi juodos gelumbės suknia bei apsikutavusi gobtuvais. Ji nuolat skambina varpeliu, kad savo egzistenciją praeiviams primintų. Bet priminti savo egzistenciją šitokiu dienos karštmečiu, kai Katedra beveik tuščia, nebelengvas dalykas. Tačiau ji skambina nuolat, matyt daugiau iš įpratimo, negu racionalių sumetimų vedama. Jos skambutis sidabrinis ar nikelinis, nudėvėta rankenėle, apsukta skudurais, kad šitasai išsimaitinimo įrankis rankos perdaug neįveržtų.

Ir žydai, ir elgetos tarytum šaukia į Aukščiausiąjį Išganytoją vienu balsu:

„Atleisk mums mūsų, Viešpatie, nuodėmes ir padaryk mus visus karaliais ir karaliūnais, nes mums įgriso Tavo žemės papėdėje šliaužioti. Mes išsiilgę esame nors vieną kartą trumpą valandžiukę išvysti tik vieną aiškų nuostabaus Tavo skaistumo ir stebuklingos galios spindulį, kuris mus nustelbtų ir pervertų, tasai dangaus spindulys.

Nes tu atėmei mums, Dieve, viltį, ir mes turime verstis vabalų papročiais ir šliaužiodami svajoti apie auksines karietas.

Atleisk mums, Viešpatie, ir išganyk!“

Bet niekas neišgano ir auksinių karietų nerodo, be vieno, puspilne vandens bačka grįžtančio Merkelio, kuriam šiandien teks išgirsti dyvina naujiena, kad jo žmona namie gavusi iš savo svainio laišką, iš Keiptauno.

Ypatingą laišką. Tenai tam svainiui sekąsi gerai, ir jis galbūt galėsiąs sugrįžti ir paremti jų krautuvę pinigais.

Argi tai ne nuostabi naujiena, tasai laiškas?

Bet ir elgetų rajone šiandien bruzdėjimas. Vienas iš jų atrado naują „kalvariją“, naują išmaldos vietą.

Žmonės naujai atrastoje kalvarijoje yra dosnesni ir elgetų neguja; šiuo dalyku atradėjas bus išganęs ne vieną savo kolegą nuo bjauraus elgetyno, į kurį juos sukišti norėjo vienas pažangus kunigas ir kurio jie labiausiai bijojo.

Vadinas, elgetų kaimenė galės keliauti ūksmingais vieškeliais, naujais takais, gražiais laukais, tik – ne elgetynas!

Atsidūrus naujame mieste, staiga sudardėjo vežimai. Buvo kitokia nuotaika.

Gauja žydų vežėjų, tiek užsigrūdžiusių nuo šalčio, vėjo ir bado, kaip iš karo grįžę kareiviai, pešėsi dėl vieno stiklų pako, negalėdami juo tinkamai pasidalyti. Kiekvienas norėjo gyventi

Ties sena tuopa, dideliausiu medžiu, kur žydė pardavinėjo supuvusius obuolius, stovėjo viena sodžiaus mergina.

Paprastai naujasai miestas niekuo negalėjo užimponuoti ir nustebinti, bet šiandien jis nustebino Petrą Eimutį vienu įvykiu.

Petrą Eimutį, pasirėdžiusį švariu, baltu vasaros kostiumu, šiaudine anglų skrybėle. Su šviesia, aiškia mintimi ir auksiniais dantimis, dar Amerikoje statytais. Jam teko šiandien susidurti su problema, su kuria jam pirmiau niekuomet netekdavo susidurti.

Jam kelią šiandien pastojo moteris.

Ties sena, nesvietiškai išsišakojusia tuopa stovėjo sodžiaus mergina, visai padoriai vilkinti, savo žvilgsnį nudilbusi žemėn.

Ji elgetavo.

Elgetauti, ir tai ne čia, vidurmiestyje, po medžio ūksme, turėjo teisės tikrieji elgetos. Tai yra žmonės, sergą kuria nors išgydoma ar neišgydoma liga, iš tėvų kartu su sunkiu elgetavimo amatu paveldėta arba dažniausiai – dirbtine. Bet elgetauti žmogui sveikam, nepriklausant prie profesionalinės elgetų korporacijos, – buvo nuodėmė. Mergina tuo tarpu buvo visai „sveika“.

Atkišusi ranką, ji prašė žmonių išmaldos: „Duok pinigėlį!“

Jos mėlynos akys, kaip su paties dangaus mėlynumu palyginti duotos, buvo įraudusios, apsiašarojusios, pradedančios kiek deformuotis. Ji, matyti, sirgo sunkiąja liga.

Atkišusi ranką, ji paprašė taip pat Eimutį:

– Duok pinigėlį!

Bet Eimutis iš karto beveik nepastebėjo jos ir nieko jai nedavė. Kaip ir paprastai, niekas jai neduodavo.

Mieste Eimučiui visi reikalai šiandien pavyko baigti greitai, ir jis sugrįžo namon gan anksti.

2

Eimučio „folfvarke“ dobilai jau prinokę. Juos pjauna kumetis Kazimieras. Tai tikra šienapjūtė.

Kumetis Kazimieras buvo gulstelėjęs perpiečio patvoryje ir dabar taip drūčiai knarkė, lyg geležiniu grėbliu kas sode takelių žvyrus žarstė. Tik plonytėlė fleita atsiliepdavo, jam dūsuojant. Eimutis mandagumo dėlei, kad nenustotų savo, šeimininko, prestižo, prikėlė Kazimierą, o pats nukeliavo į sodą iš miesto parsineštų laikraščių pasiskaityti.

Bet šiandien jam laikraščių nesisekė skaityti. Atskleidęs pirmąjį laikraščio puslapį, jis tenai pamatė sodietės veidą. Jis net krūptelėjo, kas šiandien čia do prajovai, kad jis toks opus. Ar nebus ko suvalgęs kenksminga?

Sodietė, atkišusi jam ranką, tarė:

– Duokš pinigėlį!