Elgetauti, ir tai ne čia, vidurmiestyje, po medžio ūksme, turėjo teisės tikrieji elgetos. Tai yra žmonės, sergą kuria nors išgydoma ar neišgydoma liga, iš tėvų kartu su sunkiu elgetavimo amatu paveldėta arba dažniausiai – dirbtine. Bet elgetauti žmogui sveikam, nepriklausant prie profesionalinės elgetų korporacijos, – buvo nuodėmė. Mergina tuo tarpu buvo visai „sveika“.

Atkišusi ranką, ji prašė žmonių išmaldos: „Duok pinigėlį!“

Jos mėlynos akys, kaip su paties dangaus mėlynumu palyginti duotos, buvo įraudusios, apsiašarojusios, pradedančios kiek deformuotis. Ji, matyti, sirgo sunkiąja liga.

Atkišusi ranką, ji paprašė taip pat Eimutį:

– Duok pinigėlį!

Bet Eimutis iš karto beveik nepastebėjo jos ir nieko jai nedavė. Kaip ir paprastai, niekas jai neduodavo.

Mieste Eimučiui visi reikalai šiandien pavyko baigti greitai, ir jis sugrįžo namon gan anksti.

2

Eimučio „folfvarke“ dobilai jau prinokę. Juos pjauna kumetis Kazimieras. Tai tikra šienapjūtė.

Kumetis Kazimieras buvo gulstelėjęs perpiečio patvoryje ir dabar taip drūčiai knarkė, lyg geležiniu grėbliu kas sode takelių žvyrus žarstė. Tik plonytėlė fleita atsiliepdavo, jam dūsuojant. Eimutis mandagumo dėlei, kad nenustotų savo, šeimininko, prestižo, prikėlė Kazimierą, o pats nukeliavo į sodą iš miesto parsineštų laikraščių pasiskaityti.

Bet šiandien jam laikraščių nesisekė skaityti. Atskleidęs pirmąjį laikraščio puslapį, jis tenai pamatė sodietės veidą. Jis net krūptelėjo, kas šiandien čia do prajovai, kad jis toks opus. Ar nebus ko suvalgęs kenksminga?

Sodietė, atkišusi jam ranką, tarė:

– Duokš pinigėlį!