Eglė, pasproginusi savo viršūnės šakas, nuūžė visu savo sunkumu žemyn, kaip kokia ponia ar kariama princesė girioje, ir siūbavos, pakibusi šaknimis, negalėdama prišaukti pagalbos. Liemuo dar laikėsi pakibęs ant vienos padžiūvusios šaknies. Liemuo lingavo ritmingai į dešinę ir į kairę. Eimutis paėmė sunkų, žvarbų akmenį ir trinktelėjo akmeniu į eglišaknį – sąvaržą.

Eglės šaknis sprogo, ir eglė pačiužėjo aukštielninka į prapultį, pasigraibydama ore šakomis, ir stuktelėjo galva į akmenų aslą.

Eglė mirė.

Eimutis įžiūrėjo šitame savo veikale simbolinės reikšmės; jis bus su savo nematomu priešu kovęsis ir jį nuveikęs. Jis nusileido į krioklio apačią ir peršoko per upelį.

Jis skubėjo toliau kaip koks girių vagis ar kaip tas pagedęs šuva, dar kartą pasirodęs tarp drebulaičių, sunkiai alsuodamas savo nudėvėtais šonais. Šiandien jis net palygino save su šunim, ko kitose aplinkybėse nebūtų daręs. Kas kaltas, jei jis šiandien laksto po krioklynus kaip koks vėjavaikis!

Šuva, žvilgterėjęs į jį savo bjauriomis akimis, nubėgo, lėkdamas dūmus iš akių. Tokios pablūdusios, bjaurios, lyg dūmų prileistos buvo šuns akys.

Vakarinės saulės raudonos rankos kibo į medžių čiupras ir purtė jas smarkiai, sužvangindamos raudonais medžių viršūnių varpeliais! Cherubinai papurėliai vartaliojos danguje įvairiomis pozomis ir giedojo nustatytais ritualais vakarines giesmes tinkamai saulei palydėti.

Petras Eimutis atsisėdo patogiau ties medžių papėde ir pradėjo galvoti. Kiek galėdamas logingiau. Jis pats sau kalbėjo šitaip: