– Petrai Eimuti! Tu galvoji apie tavo rytmečiu matytą merginą Kaune? – Taip! Visa gamta tau atrodo šiandien kitoniškesnė, chaotingesnė, kai tu pamatei tą merginą Kaune... Taip! Tu esi išgyvenęs iki šiol savo rentomis, galėtum ir toliau taip pat gyventi. Jei būtų reikalinga, tu galėtum pasirinkti sau iš kokio dvaro bajoraitę. Jei tat galėtų nors kiek paįvairinti tavo gyvenimą.

– Tu galvoji apie ją visu tokiu vulkaniškumu, aiškiai pradėdamas ją skirti iš kitų tarpo, kodėl? Dėl ypatingos jos būklės! Bet ar maža tu matei dar nelaimingesnių moterų? Ar bėgai kūlvertomis jų ginti? Ar nedarai tik dėl pikantiškumo, suprask: žydros akys, laibas liemuo ir tokia Dievo nelaimė?

– Ne! Jei aš daryčiau tai dėl pikantiškumo, aš būčiau turėjęs progų pirmiau tat padaryti. Ne, mano jausmas gilesnis. – Taip jį tardė kažkoks inkvizitorius girioje.

Susiėmęs rankomis galvą, Eimutis sėdėjo po dideliu medžiu. Jis griežė dantimis. Jis turėjo stiprius, puikiai įstatytus aukso dantis. Padeda Dievas žmonėms vargą vargti!

Kažin koks nakties paukštis garsiai ir įkyriai sukliko:

– Žioply!

– Meilė iš pirmo žvilgsnio...

Tuomet girios valdovas sustabdė paukštį nenuoramą gerai išauklėto klubo šeimininko gestu ir tarė:

– Paikasai paukšti! Ar nematai, kad į mano girią atėjo paikasai žmogus ir, susiėmęs galvą, sprendžia savo problemas?

– Silentium!

Eimutis, gerų cigarų mėgėjas, užsirūkė ir paleido savo gilų atsidūksėjimą kartu su cigarų dūmais.

– Ką tu turi bendra su ta paprasta sodžiaus mergina? Tu nori ją aprengti, išgydyti, suteikti jai saulės, noro kvėpuoti, gyventi, gėrėtis?

– Taip! Aš noriu jai pagelbėti.

– Tu nori suteikti jai samdininkės vietą šalia savo kumečio Kazimiero, kuriam nė tu pats nežinai, kokį darbą priduoti?

Dabar Eimutis jautė daugiau nebeišsisuksiąs nuo inkvizitoriaus replių. Jis tepraburbėjo:

– Moteris ūkyje pravartu!

– Tat ir viskas. Ir viskas turės taip staiga pasibaigti. Kurgi čia „tragedija“?

Eimutis nebeišsilaikė:

– Gerai, aš būsiu atviras. Jei nori – aš vesiu ją!

– Tu vesi ją, senas bourgeois, atsisakydamas nuo savo įpročių, pagaliau nežinodamas, ar ji tekės už tavęs...

– Aš surasiu būdą prisiartinti prie jos ir būti jai tikru draugu.

– Nespręsk taip greitai tokios painios problemos! Pagaliau ji niekuomet nepajėgs būti tavo žmona. Tu būsi dar didesnis vienišas negu iki šiol. Tu ir ji!

– Aš galiu tave įtikinti, kad ji bus geriausias mano draugas, stovinti šalia manęs žmona. Man visuomet tokios ir reikėjo.

– Ir tiek?

Paukščiai nurimo. Viskas buvo išspręsta. Sutemo. Vos tik neaiškiais kontūrais buvo įmatomos apylinkės.

Parugiais taratavo ūkininko vežimaitis, palikdamas paskui save dulkių uodegą. Pasivėlavęs ūkininkas keliavo namon, tikriausiai kokiu pusmaišeliu pikliavotų miltų ir bačkele druskos vežinas. Turįs gerą sąžinę ir kiek įkaitusią galvą; tat greičiausiai įvyko, sumokėjus valsčiuje žemės ar kitokius mokesčius – visokio prado pradą.

Ūkininko diena buvo aiški.

Pamiškėje buvo kryžius, dievotų žmonių padabintas ąžuolinių lapų vainiku, iškeltu čionai gegužės mėnesį pamaldoms paminėti, ir papuoštas raudonais kaspinais ir stikliniais karoliais, kaip veidrodėliais, dieną skrendančio paukščio sparnams spalvinti. Tai tokia buvo žmonių sukurta apoteozė Dievui – ir sodžiaus grožei padidinti.

Dar tarp medžių – rugių protarpėlis. Įknaisiotas ir suželdintas kokio nors miško sargo atskalūno.

* * *

Rytas.

Petras Eimutis varosi namon. Jis eina gražiu vieškeliu į miestą drauge su kažin kokia bobute, nešančia pintinėlėje vištą į mugę parduoti, bet kareivių ešelonu, vežančiu javus į savo įgulą. Jų kaustyti vežimai itin garsiai darda ir rėžo vieškelio žvyrus.

Dar šalta, dar rytas. Jis jaučiasi kaip tikras jaunikis, nakties nemigęs ir grįžtąs iš kažin kokio keisto ir romantiško rendez-vous. Bet kas įspės dabar jo sielos impulsus, jo, ramiai keliu beeinančio. Šiaip jis, regis, nėra nei susivėlęs, nei eglių dyglių nusmaigstytas, kaip koks ežys, po girias bebraidąs. Iš tikrųjų įstabiai sukurta žmogaus siela! Jo siela dabar kunkuliuoja, verda, o kas galės įžvelgti į ją? Pažiūrėti – jis ramus.

Dar visur rytmečio rasa. Šiurpu ir šalta.

Jis mato pakelėje rytmečio šalnos apgožtas kamaras, kuriose taip saldu miegoti ir iš kurių taip nenoromis žmonės keliasi, varstydami duris, besiruošdami bristi į šaltas rasas. Ir diedas elgeta, ir bobutė su višta, ir ešelonas kareivių – visi varosi prie savo tikslo arčiau. Kartu su jais ir Petras Eimutis, kuris irgi artinosi prie savo aukuro, kylančios saulės nušviestas, su savo skaidriomis mintimis ir geru cigaru aukso dantyse, rytmetį užtraukiamu.

Bobutė buvo šventa.

Nes ji visa buvo tokia miniatiūrinė, švarutė, su švariomis seno žmogaus mintimis ir gerai išdulkintomis padelkomis. Be to, ji nešėsi dar kapą kiaušinių, kitaip, išvertus eksporto skaitmeniu, „60 štukų“. Skaitmuo 60 senovės Rytuose buvo šventas. Pas mus skaito dešimtimis, tenai pamatan buvo dedamas dieviškas skaitmuo 12. Tuo būdu ir skaitmuo 60 šventas.

Ji, pataikindama atsargiau tarp vieškelio akmeniukų ir retkarčiais pažiūrėdama į Eimutį ir į kitus keleivius, galvojo tačiau ne apie šio pasaulio įvykius. Tolima atšvaista jai atėjo į galvą seno Izraelio įvykiai.

Jokūbas, gana prisialkinęs savo žemėje, surinkęs savo gentis ties Sinajaus kalnu, nutarė paieškoti laimės Egipte (jai rodėsi beveik taip pat, kaip kad jos apylinkės lietuviai veržiasi, it sąmonės nustoję, į Ameriką).