Patiko Jokūbui ir jo išvestoms gentims iš pradžių Egipto žemė, ligi pradėjo engti ir visokeriausiais būdais kankinti faraonas. Tik dideliu vargu, Mozės užtarimo dėka, su Dievo pagalba Abraomas su savo gentimis sugrįžo į palaimintąją žemę, ties Sinajaus kalnu...

Jos ausyse dar tebeskamba kunigo pamokslas. Kelias iki miesto ilgas; šiaip jau apie kiaušinius ji yra gana prisirūpinusi. Ji žino galutinai, už kiek juos galima parduoti ir kiek galima užprašyti. Šia tema ji nebeturi ko begalvoti.

– O Abraomas pašaukė savo tarną ir įsakė jam: „Tarne, eik į platųjį pasaulį ir surask mano brangiajam sūnui Izaokui sužadėtinę!“

– Bet! – pasakė Abraomas, išlydėdamas savo vergą į tolimą kelionę, su kupriais ir visokiomis gėrybėmis, suteiktomis tarnui.

– Bet, – pasakė Abraomas... – senutė žvilgterėjo į jaunas pakelės pušaites, į kelią, bet jokiu būdu negalėjo atsiminti, ką vietos kunigėlio lūpomis Abraomas pasakęs savo tarnui.

Senatvėje ji pasidarė tokia neakyla. Jos mintys blaškės.

Senutės mintys nei iš šio, nei iš to staiga persimetė į Mesopotamijos šalį, kur jau vėliau vyko ir pačios sužadėtinės žvalgybos.

– Ir atvyko Abraomo tarnas į Mesopotamijos šalį, į Nachoro miestą (ji šį miestą daug geriau žinojo negu tą mažą miestelį, kur ji gyveno). Su dideliais turtais, prigriautais antkuprių. Ilgai sielojosi tarnas, kokiu būdu Mesopotamijoje surasti padorią sužadėtinę savo pono sūnui, ir paskum sugalvojo: kai ateis šio miesto dukterys semtis ąsočiais vandens iš šulinio, jis paprašys jų atsigerti. Kuri pagirdys prašoma ne tik jį patį, bet ir ištroškusius jojo kurpius, ta bus „tvarkoje“. Ta bus jau paties Dievo paskirta Izaokui.