Prie Nemuno teko visiems lukterėti ilgėliau, kol pontono tiltą sutaisė. Tat suteikė Eimučiui progos savo keistąją būklę dar kartą pasvarstyti.

Jis ieškojo sau tokios gyvenimo draugės, ir galas!

Jis galėjo, žinoma, dar nuo visko atsisakyti ir toliau bekavalieriauti. Nežinia kam kraudamas turtus ir nuolat vis daugiau šykštėdamas.

Apsivilkęs kokiu mėlynu ševioto švarkeliu, blogai ar visai nesiskutęs laiko stokos dėlei, jis galėtų kur nors rytmečiais atsisėsti vienas kavinėje. Savo kavą atšaldęs ar jos visai negėręs, jis galėtų pasidėti ant kavinio staliuko savo popierius ir sąskaitas ir kalkuliuoti bręstančios dienos uždarbį ir nuostolius.

O ranka imtų vis labiau drebėti, ne tiek iš senatvės, kiek iš to godumo ir džiaugsmo. Ši įgeltusi ranka, užuogaidai užėjus, žinoma galėtų pašiurenti kokios moteries jauną, skaistų kaip paveikslą skruostą. Bet tai būtų – mokama medė. Jis džentelmenas ir, be abejo, galėtų ir pasmaguriauti, atgiežęs tam tikrą dozę savo pinigų ir pasielgdamas su mergina à la džentelmenas. Nors taupyti – visuomet reikalinga! Jo pinigai augtų, jo mėlyno ševioto alkūnės murzintųs ir žibėtų, plaukai ant galvos, trumpiau iš karto kerpami (vis tiek – viena užeiga ilgam laikui) ir neskutama barzda (laikas reikalingas naudingiau leisti) vis labiau žiltų, pasidarytų visai balti, pro jų žilumą užpakalyje švytėtų geltonas kaip marinuotos mumijos pakaušis.

Pontonas užtiestas.

Eimutis apžiūrėjo savo kostiumą, bet jis buvo šviežias, ir niekas iš keleivių į jį nežiūrėjo. Ar maža keliauja iš ryto tiltu įvairios rūšies darbuotojų ir visuomenės gaivintojų! Kiaulių supirkinėtojas, pasivėlinęs iš kokių krikštynų valdininkėlis ar koks vėjų gaudytojas – peizažistas.

3

Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar.

Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat – limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai.

Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis.

Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma – garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Priešais medį buvo aiškiai žaliai dažytas, pusiau į žemę sulindęs kepurninko namelis. Rusvai tamsus, it kraujo prisisunkęs, nejaukus žydo pjoviko namas su aukšta juoda tvora, už kurios spardėsi agonijos valandą pusiau įpjautomis gerklėmis avinai ir kiti gyvuliokščiai. Tekintas ašmeninis peilis po kaklu: ein, zwei, drei, trys peilio patraukimai, bet kaulo negriebk, šiaip – tref, ir besispardąs mėsagalys tiktų nebent tiktai gojams išmest. Tad kokie jau čia galėjo būti himnai tekančiai saulei!

Mergina stovėjo siauroje gatvelėje, tarp tų plytinių nejaukių namų ir pajuodijusių senų, nežinia kam pastatytų tvorų. Ji buvo baltai švariai apsitaisiusi, kaip į kokius atlaidus išsirengusi. Ji rengėsi pradėti savo sunkaus amato darbą, prašinėti skatikėlių, šiaip jau niekieno neduodamų.

Du apyseniai stambūs kareiviai, šiurendami savo numintais batais, prisiartino prie merginos ir užkalbino ją. Vienas nutempė jai gobtuvą ant akių drauge su jos kasomis. Toks juokavimas rodėsi jiems visai vietoje ir visai natūralus. Mergina, bedorodama savo kasas, perėjo į antrą gatvelės pusę.

Tada žengė į priekį Eimutis, aukštai iškėlęs savo lazdą jai apginti, ir pasitiko merginą.

Kareiviai, įtardami poną negerais norais, smagiai jį iškoliojo:

– Mat ir ponas žmogienos įsigeidė. Neruš, paspringsi!

Jie sočiai juokėsi, kaip dvi tuščios bačkos, lazda barškinamos. Pasiveržę savo tuščius pilvus stiprėliau diržais, jie apsisuko ant savo šleivų užkulnių ir nukleksėjo atsipalaidavusiomis batų pasagaitėmis stambiu gatvės grindiniu.

Eimutis gerai išauklėto žmogaus manieromis nusiėmė savo šiaudinę anglų skrybėlę ir pasisveikino su mergina.

Mergina nusikvatojo. Ji dabar dar labiau nusigando šito kavalieriaus negu kareivių. Ji, nieko netardama ir vos tesitverdama juokais, žvalgė iš padalbų jo baltą skrybėlę, jo vasarinius rūbus ir, jam bekalbant, jo auksinius dantis.

– Tebesama dar šiame pasaulyje keistų žmonių!

Kadangi Eimučio, šviesaus riterio, palinkimai nebuvo tinkamai įvertinti ir mergina matė, kad ją gatvėje patikęs „užtarėjas“ nesiruošia eiti savo keliais, ten, iš kur atėjo ištrūkęs, o vis lenda prie jos, per daug rodydamas noro „paasistuoti“, ji galainiui supyko ir išplūdo jį. Mergina nubėgo toliau nuo jo.

Žydė žvalgė šitas keistas gainiavas.

Ji buvo papratusi prie visko, bet pati nepasiduodavo jokiai gyvenime apsireiškiančiai užgaidai, be vienos – nuderėti pigiau, perkant obuolius, ir juos brangiau parduoti (ji įmanytų ir pašte pigiau nuderėti markę, esant būtino ir reto reikalo kam nors rašyti laišką), žiūrėjo dabar didelėmis akimis į įvykį, ko neišberdama iš sterblės savo aptriušusių, rudspalvių obuolių, savo vienintelės prekės, ko nors vertos jos gyvenime. Toks didelis buvo jos nustebimas.