Paupio karštų garų apsupti medžiai, paupys, buriniai laivai, – viskas atsiliepė atgarsiu, merginai nusijuokus. Ji skaniai kvatojo. Bet tai buvo – vargas.

– Aš šauksiuos policijos! Tamsta manai, kad taip gali užgaulioti niekuo nenusikaltusią merginą... – Ji pradėjo iš tiesų per garsiai šaukti. Stačiai plyšti.

Kadangi Eimutis, stiprus savo pasiryžimu, stovėjo toks rimtas ir nusiminęs, ji paklausė jo:

– Kam tie juokai reikalingi?

Eimutis nieko neatsakė. Jis tylėjo. Bet ji pasijuto užgauta ir vėl pradėjo dar smarkiau plūsti. Tai buvo jos amatas.

– Policijos nėra ko šauktis, ji vis vien mums šiuo laiku ne ką tepadės. Matyt, pats gyvenimas stipresnis už mane. Aš niekuomet neketinau vesti, bet atėjo ta keista mintis. Tamstą pamačiau pirmą kartą, ir ji man nedavė ramumo. Man rodos, tamsta galėsi suprasti mane, tuomet viskas geriau bus. Apie viską galima bus pasitarti paskiau. Dabar reikėtų iš čia eiti toliau nuo žmonių! – Žmonės tikrai pradėjo rinktis tokios „šeimyniškos scenos“ dykai pažiūrėti.

Ji net žleptelėjo ant suolo. Taip rimtai viskas atrodė!

– Tai kaipgi tamsta imtum „tokią“?.. – Ji net nusišypsojo visai linksmai. Jai viskas dar rodėsi juokinga.

Petras Eimutis teatsakė jai, kad ji neturinti varžytis, o vien tik pasitikėti juo.

Mergina, kaip ir užhipnotizuota ar savo proto nustojusi, pasekė paskui jį.

Jo vis įkalbinėjama ir įtikinėjama, ji nuėjo su juo pas gydytoją, o paskui, įsidrąsinusi, pas patį jau kunigą. Turi gi žmonės prieš vestuves daug ruošos ir triūso!

Kunigas pažiūrėjo į atėjusius kaip į tikrus bepročius. Didesnė to žvilgsnio dozė, suprantama, teko Eimučiui, nes merginos rimtai traktuoti nebuvo ko. Jis net atsisakė kalbėtis su jais jungtuvių reikalu.