– Irgi dedasi darbininku, benešdamas tokius plekus. Tik kitus moka barti! – Juokas.

Ji iš tikrųjų nežino, prie kurio jai prisidėti. Prie artimesnio jai savo psichika Kazimiero ar prie šeimininko.

Eimutienė, atėjusi į ūkį, negalėjo iš pradžių nė suprasti, kam čia reikalingas toks savarankis ir kartu toks tingus bernas. Lyg be jo ūkis neapsieitų. Jei ji išdrįstų, ji pasiūlytų savo vyrui jį išvaryti. Be jo būtų daug lengviau. Jis dabar žiūri į ją nuolatos, lyg norėdamas jai ką pasakyti ar pasijuokti iš jos. Nors šiaip jau jis iš tiesų niekuomet nė neprašneka į ją. Kad kur iš čia išsinešus. Kad ir į blogesnę vietą, bet tik toliau nuo žmonių. Kazimieras ne tik nieko jai nesako, bet ir tarytum jos nė nemato. Jis vadina ją visuomet „ponia“.

Popiet turi ateiti dar du samdininkai. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg. Net dėti jų nėr kur.

Nors Eimučiui pačiam visgi rodosi, kad tasai „grėbimo“ procesas vyksta greičiausiai kažin kokio sporto dėlei; nesama ūkininkų rimties. Kazimieras, tikras ūkininkas, bet, būdamas bernas, pirmiausia žiūri į nonšelantišką savo poną. Iš vieno ūkio, kaip dabar jie gyvena, – gražiose trobose, turėdami daug knygų, stilingus rakandus namie ir išplanuotus takelius ir daug rožių sode, – jie nieku būdu pragyventi negalėtų.

Sodžius Eimučiui vis labiau patinka. Jis nutarė visiškai atsisveikinti su miestu ir galutinai apsikasti savo sodžiuje. Eimutis budriai sergi gretimai parduodamus žemės sklypus ir juos visus supirkinėja. Kaip tik dabar jam vėl pasitaikė gera proga įgyti visą gretimą ūkį, tokio pat didumo kaip jo visas dabartinis. Jis nenutaria to vienas be žmonos padaryti.

Praeinant pro šalį žmonai, jis suima ją į glėbį, pasodina aukštai ant kupetos ir sako: