Iš miesto išeina skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė (kasdien klausydama bažnytėlėje pamaldų, senutė geriau pažino Senojo Įstatymo veikėjus, tėvus su jų dukterimis negu savo bažnytkiemio dailides, kalvį ir krautuvininką, kurie visi tebėr gyvi, bet nė pusės tiek neverti, kiek anie senoviškieji). Skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė, ne tik pagirdė keleivį, sakydama: „Gerk, mano Viešpatie!“, bet taip pat pagirdė ir visus kuprius.

Tada vergas padovanojo Rebekai aukso sagtį ir apyrankę (kur netiks!) ir žodis po žodžio išsišneko su ja.

Mergina netvėrė nepasidžiaugusi savo dovana su savo namiškiais ir viską išsipasakojo jiems apie keleivį.

Namiškiams kaip namiškiams, žinoma, patiko, o Rebekos brolis Labanas tuojau šūktelėjo keleivį ir įsileido jį į savo butą, panakvino (drauge su kupriais). Mat taip buvo numatyta, jis buvo atsargus. Šiaip visa istorija būtų nuėjusi niekais.

Nubalnojęs kuprius (senutei šis posmas visuomet dvelkdavo erezija ir disharmonija, vis vien kaip nubalnoti „karvę ar kiaulę“, bet ji, reikalo verčiama, vis dėlto kartodavo), Abraomo tarnas pasisakė, iš kur jis ir kuriuo reikalu, ir paprašė leisti Rebeką už Izaoko ir čia pat sudalino atvežtą sidabrą ir auksą.

Rebekos brolis Labanas palaimino ją:

– Seser mūsų, tegema iš tavęs tūkstančių tūkstančiai ir tepaima tavo gentys į savo valdžią priešo palapines...

„O dabar pas mus, – senutė galvojo apie naujoviškas piršlybas, – „žvalgai“ privaišina merginą ir jos gentį kokioje pakelės „bavarijoje“ sūriu ir vis dar liepia kuo daugiau jį užgerti karčiu alučiu. O patys apie karvutes, – trobų čiukurai ar ne kiauri, kiek penimų ir užlaidų... O ten – „Viešpatie mano, prašau pernakvoti su kupriais ir turtais“.

Senutė meldėsi.

Prie Nemuno teko visiems lukterėti ilgėliau, kol pontono tiltą sutaisė. Tat suteikė Eimučiui progos savo keistąją būklę dar kartą pasvarstyti.

Jis ieškojo sau tokios gyvenimo draugės, ir galas!

Jis galėjo, žinoma, dar nuo visko atsisakyti ir toliau bekavalieriauti. Nežinia kam kraudamas turtus ir nuolat vis daugiau šykštėdamas.

Apsivilkęs kokiu mėlynu ševioto švarkeliu, blogai ar visai nesiskutęs laiko stokos dėlei, jis galėtų kur nors rytmečiais atsisėsti vienas kavinėje. Savo kavą atšaldęs ar jos visai negėręs, jis galėtų pasidėti ant kavinio staliuko savo popierius ir sąskaitas ir kalkuliuoti bręstančios dienos uždarbį ir nuostolius.

O ranka imtų vis labiau drebėti, ne tiek iš senatvės, kiek iš to godumo ir džiaugsmo. Ši įgeltusi ranka, užuogaidai užėjus, žinoma galėtų pašiurenti kokios moteries jauną, skaistų kaip paveikslą skruostą. Bet tai būtų – mokama medė. Jis džentelmenas ir, be abejo, galėtų ir pasmaguriauti, atgiežęs tam tikrą dozę savo pinigų ir pasielgdamas su mergina à la džentelmenas. Nors taupyti – visuomet reikalinga! Jo pinigai augtų, jo mėlyno ševioto alkūnės murzintųs ir žibėtų, plaukai ant galvos, trumpiau iš karto kerpami (vis tiek – viena užeiga ilgam laikui) ir neskutama barzda (laikas reikalingas naudingiau leisti) vis labiau žiltų, pasidarytų visai balti, pro jų žilumą užpakalyje švytėtų geltonas kaip marinuotos mumijos pakaušis.

Pontonas užtiestas.

Eimutis apžiūrėjo savo kostiumą, bet jis buvo šviežias, ir niekas iš keleivių į jį nežiūrėjo. Ar maža keliauja iš ryto tiltu įvairios rūšies darbuotojų ir visuomenės gaivintojų! Kiaulių supirkinėtojas, pasivėlinęs iš kokių krikštynų valdininkėlis ar koks vėjų gaudytojas – peizažistas.

3

Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar.

Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat – limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai.

Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis.

Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma – garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.

Priešais medį buvo aiškiai žaliai dažytas, pusiau į žemę sulindęs kepurninko namelis. Rusvai tamsus, it kraujo prisisunkęs, nejaukus žydo pjoviko namas su aukšta juoda tvora, už kurios spardėsi agonijos valandą pusiau įpjautomis gerklėmis avinai ir kiti gyvuliokščiai. Tekintas ašmeninis peilis po kaklu: ein, zwei, drei, trys peilio patraukimai, bet kaulo negriebk, šiaip – tref, ir besispardąs mėsagalys tiktų nebent tiktai gojams išmest. Tad kokie jau čia galėjo būti himnai tekančiai saulei!

Mergina stovėjo siauroje gatvelėje, tarp tų plytinių nejaukių namų ir pajuodijusių senų, nežinia kam pastatytų tvorų. Ji buvo baltai švariai apsitaisiusi, kaip į kokius atlaidus išsirengusi. Ji rengėsi pradėti savo sunkaus amato darbą, prašinėti skatikėlių, šiaip jau niekieno neduodamų.

Du apyseniai stambūs kareiviai, šiurendami savo numintais batais, prisiartino prie merginos ir užkalbino ją. Vienas nutempė jai gobtuvą ant akių drauge su jos kasomis. Toks juokavimas rodėsi jiems visai vietoje ir visai natūralus. Mergina, bedorodama savo kasas, perėjo į antrą gatvelės pusę.

Tada žengė į priekį Eimutis, aukštai iškėlęs savo lazdą jai apginti, ir pasitiko merginą.

Kareiviai, įtardami poną negerais norais, smagiai jį iškoliojo:

– Mat ir ponas žmogienos įsigeidė. Neruš, paspringsi!

Jie sočiai juokėsi, kaip dvi tuščios bačkos, lazda barškinamos. Pasiveržę savo tuščius pilvus stiprėliau diržais, jie apsisuko ant savo šleivų užkulnių ir nukleksėjo atsipalaidavusiomis batų pasagaitėmis stambiu gatvės grindiniu.

Eimutis gerai išauklėto žmogaus manieromis nusiėmė savo šiaudinę anglų skrybėlę ir pasisveikino su mergina.

Mergina nusikvatojo. Ji dabar dar labiau nusigando šito kavalieriaus negu kareivių. Ji, nieko netardama ir vos tesitverdama juokais, žvalgė iš padalbų jo baltą skrybėlę, jo vasarinius rūbus ir, jam bekalbant, jo auksinius dantis.

– Tebesama dar šiame pasaulyje keistų žmonių!

Kadangi Eimučio, šviesaus riterio, palinkimai nebuvo tinkamai įvertinti ir mergina matė, kad ją gatvėje patikęs „užtarėjas“ nesiruošia eiti savo keliais, ten, iš kur atėjo ištrūkęs, o vis lenda prie jos, per daug rodydamas noro „paasistuoti“, ji galainiui supyko ir išplūdo jį. Mergina nubėgo toliau nuo jo.

Žydė žvalgė šitas keistas gainiavas.

Ji buvo papratusi prie visko, bet pati nepasiduodavo jokiai gyvenime apsireiškiančiai užgaidai, be vienos – nuderėti pigiau, perkant obuolius, ir juos brangiau parduoti (ji įmanytų ir pašte pigiau nuderėti markę, esant būtino ir reto reikalo kam nors rašyti laišką), žiūrėjo dabar didelėmis akimis į įvykį, ko neišberdama iš sterblės savo aptriušusių, rudspalvių obuolių, savo vienintelės prekės, ko nors vertos jos gyvenime. Toks didelis buvo jos nustebimas.

Eimutis vis vien ėjo greta, merginai nesiliaujant žiūrėti į jį skersomis. Rodėsi, kad ji nebegalėjo susilaikyti nenusikvatojusi, – tokia juokinga situacija buvo. Bet ji irgi buvo gyvenimo išauklėta. Ji gerai žinojo, kad visokiai bėdai kelias reikia užkirsti pačioje pradžioje; todėl ji tarė:

– Ko tamsta lendi prie manęs? Ar maža vietos Kaune?

Jei kiekvieno darbo pradžia yra sunki, tai juo sunkesnė ji buvo Petrui Eimučiui, norėjusiam prašnekinti panašią merginą. Nei tinkamų žodžių, nei temos. Nei vietos pagaliau kur atsisėsti jis negalėjo rasti. Jis žinojosi, ją prašnekindamas, pradedąs visai ne taip, kaip reikėtų.

– Tamsta manęs nebijok, aš nieko pikta tamstai nenoriu, tik noriu tamstos paklausti...

– Ko reikia?

– Ar tamsta kiekvieną dieną stovi mieste?

– Taip! – ji nustebo, kur ji galėtų stovėti kitur.

– Argi nėra, kas tamstą užtaria?

– Užtaria! – ji pažiūrėjo į jį keistai, taip neloginga tat buvo.

– Argi tamsta neturi giminių, kurie galėtų tamstą priglausti?

– Giminių... Nėra pasaulyje blogesnio daikto per gimines! Tai gerai. Tai – pradžia! Jis dar galėjo klausinėti ją panašiai, bet jautė: tat jos širdies neatvers.

Jai einant toliau nuo jo, jis irgi „nušpacieravo“ drauge su ja į paupį, kur buvo tiek linksmų ir saule besiguodžiančių žmonių, sužiurusių į juodu. Jis pasodino ją ant suolelio.

Tašyti kranto akmens buvo įšildyti. Čia buvo visai ramu. Šaukė į miestą besiartiną garlaiviai. Antrame upės krante pilkšnojo medžiai, įsupti į švelnius vandens garus.

Argi galėjo būti labiau svetimi pasaulyje, jis ir ji? Ji ir jis.

Ji staiga atsikėlė.

– Ko tamsta sekioji paskui mane ir neduodi man praeiti? Aš tamstai ne panieka! – Ji net švystelėjo nepadoriai sijonu. Fiui fiui – miesto užgauta gracija.

Tat skaudžiai įgėlė Eimutį, bet jis spėjo merginą šitaip pasielgus atsitiktinai, ne dėl to, kad ji tokia yra. Jis teisinos visomis galiomis.

– Aš ir nemaniau, kad tamsta būtum panieka, bet aš turiu į tamstą didelį reikalą. – Jis degė šviesiu protu, pasiryžimu.

– Reikalą... – Jai darėsi įdomu. Jis vadino ją „tamsta“. Tat jai nepasitaikydavo pirmiau.

Petras Eimutis pamatė, kad vis vien dabar nieko neišeitų iš karto. Jei jis jai ir pasakytų ką – jai būtų per didelis smūgis. O gal ir visą reikalą per neatsargumą sugadintų. Tad jis, pakalbėjęs dar kiek su ja apie visokius niekniekius, aptikęs gerėlesnį momentą, atsisveikino. Bet atsisveikindamas jis jai pasakė, kad ji rytoj ateitų tą pačią valandą ir į tą pačią vietą.

– Tamsta nepasigailėsi savo žygio! – nusišypsojo jis išblukusiai.

Mergina tikrai, smalsumo ar nuobodžio vedama, atėjo rytojaus dieną. Taip praėjo dvejetas dienų. Gal kiek ji ir buvo prijaukinta. Tasai paprastai visų kankinamas ir spardomas žvėriokšlis. Bet jųdviejų pasikalbėjimas buvo nuolat greičiau panašus į gatvės žargoną.

Kiekvieną kartą scena maždaug atsikartodavo iš naujo.

Kartą, vieną skaistų rytą, Petras Eimutis įžiūrėjo, kad kitokio kelio nebūsią: teksią viską pasakyti jai atvirai. Petras Eimutis atsistojo ir, saulės nušviestas, tarė:

– Aš dar kartą tamstai sakau, kad aš nieko pikta tamstai negeidžiu. Aš norėjau su tamsta susipažinti. Aš svajojau apie tamstą visą pirmąją naktį ir paskiau. Kai aš tamstą pirmą kartą patikau mieste. Aš laukdavau kiekvieną kartą valandos pasimatyti su tamsta. Tat gal labai juokinga, bet tai – tiesa. Aš senas žmogus, bet aš norėčiau tamstos paklausti, ar tamsta sutiktum... ištekėti už manęs! – Jis buvo beprotis.

Paupio karštų garų apsupti medžiai, paupys, buriniai laivai, – viskas atsiliepė atgarsiu, merginai nusijuokus. Ji skaniai kvatojo. Bet tai buvo – vargas.

– Aš šauksiuos policijos! Tamsta manai, kad taip gali užgaulioti niekuo nenusikaltusią merginą... – Ji pradėjo iš tiesų per garsiai šaukti. Stačiai plyšti.

Kadangi Eimutis, stiprus savo pasiryžimu, stovėjo toks rimtas ir nusiminęs, ji paklausė jo:

– Kam tie juokai reikalingi?

Eimutis nieko neatsakė. Jis tylėjo. Bet ji pasijuto užgauta ir vėl pradėjo dar smarkiau plūsti. Tai buvo jos amatas.

– Policijos nėra ko šauktis, ji vis vien mums šiuo laiku ne ką tepadės. Matyt, pats gyvenimas stipresnis už mane. Aš niekuomet neketinau vesti, bet atėjo ta keista mintis. Tamstą pamačiau pirmą kartą, ir ji man nedavė ramumo. Man rodos, tamsta galėsi suprasti mane, tuomet viskas geriau bus. Apie viską galima bus pasitarti paskiau. Dabar reikėtų iš čia eiti toliau nuo žmonių! – Žmonės tikrai pradėjo rinktis tokios „šeimyniškos scenos“ dykai pažiūrėti.

Ji net žleptelėjo ant suolo. Taip rimtai viskas atrodė!

– Tai kaipgi tamsta imtum „tokią“?.. – Ji net nusišypsojo visai linksmai. Jai viskas dar rodėsi juokinga.

Petras Eimutis teatsakė jai, kad ji neturinti varžytis, o vien tik pasitikėti juo.

Mergina, kaip ir užhipnotizuota ar savo proto nustojusi, pasekė paskui jį.

Jo vis įkalbinėjama ir įtikinėjama, ji nuėjo su juo pas gydytoją, o paskui, įsidrąsinusi, pas patį jau kunigą. Turi gi žmonės prieš vestuves daug ruošos ir triūso!

Kunigas pažiūrėjo į atėjusius kaip į tikrus bepročius. Didesnė to žvilgsnio dozė, suprantama, teko Eimučiui, nes merginos rimtai traktuoti nebuvo ko. Jis net atsisakė kalbėtis su jais jungtuvių reikalu.

– Pamanyk, ką žmonės pasakys! – Jis iki šiol laikė Eimutį visai nusistovėjusiu ir draugijoje gerai matomu žmogum. – Kokio įspūdžio jie gaus, sužinoję apie tamstos nusprendimą. Pamanyk tamsta apie savo šeiminį gyvenimą! Tikriau apie jo nebuvimą.

Eimutis buvo neįveikiama uola. Tuomet ir kunigėlis pažiūrėjo į jį kitokiomis akimis. Pakraipęs galvą, jis net pasakė:

– Aš suprantu. Gerą žmoną tamsta gausi! – Tikrai nenusivokdamas, ar jis beprotis, ar šventas.

4

Petras Eimutis vedęs.

Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje.

Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti.

Jiems visiems trims gera.

Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu „ką pasakys žmonės“, iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo:

– Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. – Tai buvo tiesa.

Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo Šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva. Jis jau labai buvo įpratęs į viengungio savarankiškumą ir egoistiškumą. Tiek pat ir į betiksliškumą. Kur pirma buvo tušti kambariai, dabar ten buvo žmona. Kai anksčiau diena buvo ilga ir klojosi be tam tikros programos, kaip pavyks, dabar diena buvo aiški ir pilna darbų. Šalia savęs jis turėjo dabar žmoną. Lizdą reikėjo praplėsti, įrengti, praturtinti. Ūkis nebepažįstamas. Lyg ne tas.

Eimučiai nejuokais grėbia dobilus. Iš viso trise. Šeimininkas, Kazimieras ir ji.

Karšta, tvanku ir kartu linksma. Eimučio žmona neša didelius plekus. Pamačiusi apyšlubį Kazimierą, velkantį pelės naštos didumo plekelį šieno, ji kumštelia jį į stiprią jo kuprą ir subara:

– Irgi dedasi darbininku, benešdamas tokius plekus. Tik kitus moka barti! – Juokas.

Ji iš tikrųjų nežino, prie kurio jai prisidėti. Prie artimesnio jai savo psichika Kazimiero ar prie šeimininko.

Eimutienė, atėjusi į ūkį, negalėjo iš pradžių nė suprasti, kam čia reikalingas toks savarankis ir kartu toks tingus bernas. Lyg be jo ūkis neapsieitų. Jei ji išdrįstų, ji pasiūlytų savo vyrui jį išvaryti. Be jo būtų daug lengviau. Jis dabar žiūri į ją nuolatos, lyg norėdamas jai ką pasakyti ar pasijuokti iš jos. Nors šiaip jau jis iš tiesų niekuomet nė neprašneka į ją. Kad kur iš čia išsinešus. Kad ir į blogesnę vietą, bet tik toliau nuo žmonių. Kazimieras ne tik nieko jai nesako, bet ir tarytum jos nė nemato. Jis vadina ją visuomet „ponia“.

Popiet turi ateiti dar du samdininkai. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg. Net dėti jų nėr kur.

Nors Eimučiui pačiam visgi rodosi, kad tasai „grėbimo“ procesas vyksta greičiausiai kažin kokio sporto dėlei; nesama ūkininkų rimties. Kazimieras, tikras ūkininkas, bet, būdamas bernas, pirmiausia žiūri į nonšelantišką savo poną. Iš vieno ūkio, kaip dabar jie gyvena, – gražiose trobose, turėdami daug knygų, stilingus rakandus namie ir išplanuotus takelius ir daug rožių sode, – jie nieku būdu pragyventi negalėtų.

Sodžius Eimučiui vis labiau patinka. Jis nutarė visiškai atsisveikinti su miestu ir galutinai apsikasti savo sodžiuje. Eimutis budriai sergi gretimai parduodamus žemės sklypus ir juos visus supirkinėja. Kaip tik dabar jam vėl pasitaikė gera proga įgyti visą gretimą ūkį, tokio pat didumo kaip jo visas dabartinis. Jis nenutaria to vienas be žmonos padaryti.

Praeinant pro šalį žmonai, jis suima ją į glėbį, pasodina aukštai ant kupetos ir sako:

– Turiu tau vieną pasaką pasakyti. Bet – gražią! Aš sumaniau pirkti gretimą ūkį, kaip tu manai? – jis laukia, kokį įspūdį padarys jo žmonai šitoksai manifestas.

– Tokį didelį? – Ji tokia liūdna.

Ji sėdi aukštai ant kupetos kaip kokia hercogienė. Tik jos siluetas ryškiai matomas ant mėlyno dangaus.

Ji nuleidžia rankas ir susimąsto.

– Kam tie turtai reikalingi? Mes turime dabar mažą ūkį, su keliomis karvėmis, daug vištų, gražus sodas. Ar mes nelaimingi?

Ją slegia nuo dangaus nukritęs išteklius ir laimė. Ji bijo didesnės laimės. Ji bijo katastrofos.

Ji žiūri savo pajaunėjusiomis, liūdnomis akimis į jį. Jis pamato šitose akyse dėkingumą. Ištikimo šuns dėkingumą. Kuris taip dažnai bijo šeimininko. O meilė? Meilė pasirodys kartu su neapykanta, – taip jis mano.

– Ak, šneka. Žinoma, pirksim! – pasako Eimutis: jis žinosi ką darąs.

Ji bijo jo.

Duotąja „dvaro pirmininko“ teise Kazimieras aštriai sušunka ant jų:

– Besišnekėdami, ponai, daug šieno nesugrėbsite! Ar nematot, kad lietaus užeina!

Tai tiesa. Eimutis šoka dirbti. Jis nusivelka net liemenę, atsiraito savo šilkinių marškinių rankoves ir dirba už kelis. Dobilai tokie gražūs, gaila juos sulydyti. Bet vis dėlto jam atrodo, kad jis žaislo dėlei grėbstinėja juos, tarytum jis grėbstinėtų kokio nupjauto parko minkštą žolę.

Eimučio žmona, visa tiek pajaunėjusi, atsigavusi, kaip tikroji, kuo patogiausiai nusiteikusi skaisti sodietė, praeidama pro šalį Kazimiero, kumštelia jį į raumeningą kaip orangutango kuprą ir subara:

– Su tais savo amžinais rėksmais! Tik barasi. Nė su žmogumi neduoda pasikalbėti. Pirmininkas!

Žodžius „su žmogumi“ ji ištaria beveik kaip: „su kunigu“. Taip gerbia ji savo šeimininko vardą. Dabar vienmarškinio, atsiraičiusio savo šilkines rankoves.