– Pamanyk, ką žmonės pasakys! – Jis iki šiol laikė Eimutį visai nusistovėjusiu ir draugijoje gerai matomu žmogum. – Kokio įspūdžio jie gaus, sužinoję apie tamstos nusprendimą. Pamanyk tamsta apie savo šeiminį gyvenimą! Tikriau apie jo nebuvimą.

Eimutis buvo neįveikiama uola. Tuomet ir kunigėlis pažiūrėjo į jį kitokiomis akimis. Pakraipęs galvą, jis net pasakė:

– Aš suprantu. Gerą žmoną tamsta gausi! – Tikrai nenusivokdamas, ar jis beprotis, ar šventas.

4

Petras Eimutis vedęs.

Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje.

Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti.

Jiems visiems trims gera.

Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu „ką pasakys žmonės“, iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo:

– Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. – Tai buvo tiesa.

Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo Šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva. Jis jau labai buvo įpratęs į viengungio savarankiškumą ir egoistiškumą. Tiek pat ir į betiksliškumą. Kur pirma buvo tušti kambariai, dabar ten buvo žmona. Kai anksčiau diena buvo ilga ir klojosi be tam tikros programos, kaip pavyks, dabar diena buvo aiški ir pilna darbų. Šalia savęs jis turėjo dabar žmoną. Lizdą reikėjo praplėsti, įrengti, praturtinti. Ūkis nebepažįstamas. Lyg ne tas.

Eimučiai nejuokais grėbia dobilus. Iš viso trise. Šeimininkas, Kazimieras ir ji.

Karšta, tvanku ir kartu linksma. Eimučio žmona neša didelius plekus. Pamačiusi apyšlubį Kazimierą, velkantį pelės naštos didumo plekelį šieno, ji kumštelia jį į stiprią jo kuprą ir subara:

– Irgi dedasi darbininku, benešdamas tokius plekus. Tik kitus moka barti! – Juokas.

Ji iš tikrųjų nežino, prie kurio jai prisidėti. Prie artimesnio jai savo psichika Kazimiero ar prie šeimininko.

Eimutienė, atėjusi į ūkį, negalėjo iš pradžių nė suprasti, kam čia reikalingas toks savarankis ir kartu toks tingus bernas. Lyg be jo ūkis neapsieitų. Jei ji išdrįstų, ji pasiūlytų savo vyrui jį išvaryti. Be jo būtų daug lengviau. Jis dabar žiūri į ją nuolatos, lyg norėdamas jai ką pasakyti ar pasijuokti iš jos. Nors šiaip jau jis iš tiesų niekuomet nė neprašneka į ją. Kad kur iš čia išsinešus. Kad ir į blogesnę vietą, bet tik toliau nuo žmonių. Kazimieras ne tik nieko jai nesako, bet ir tarytum jos nė nemato. Jis vadina ją visuomet „ponia“.

Popiet turi ateiti dar du samdininkai. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg. Net dėti jų nėr kur.

Nors Eimučiui pačiam visgi rodosi, kad tasai „grėbimo“ procesas vyksta greičiausiai kažin kokio sporto dėlei; nesama ūkininkų rimties. Kazimieras, tikras ūkininkas, bet, būdamas bernas, pirmiausia žiūri į nonšelantišką savo poną. Iš vieno ūkio, kaip dabar jie gyvena, – gražiose trobose, turėdami daug knygų, stilingus rakandus namie ir išplanuotus takelius ir daug rožių sode, – jie nieku būdu pragyventi negalėtų.

Sodžius Eimučiui vis labiau patinka. Jis nutarė visiškai atsisveikinti su miestu ir galutinai apsikasti savo sodžiuje. Eimutis budriai sergi gretimai parduodamus žemės sklypus ir juos visus supirkinėja. Kaip tik dabar jam vėl pasitaikė gera proga įgyti visą gretimą ūkį, tokio pat didumo kaip jo visas dabartinis. Jis nenutaria to vienas be žmonos padaryti.

Praeinant pro šalį žmonai, jis suima ją į glėbį, pasodina aukštai ant kupetos ir sako:

– Turiu tau vieną pasaką pasakyti. Bet – gražią! Aš sumaniau pirkti gretimą ūkį, kaip tu manai? – jis laukia, kokį įspūdį padarys jo žmonai šitoksai manifestas.

– Tokį didelį? – Ji tokia liūdna.

Ji sėdi aukštai ant kupetos kaip kokia hercogienė. Tik jos siluetas ryškiai matomas ant mėlyno dangaus.

Ji nuleidžia rankas ir susimąsto.

– Kam tie turtai reikalingi? Mes turime dabar mažą ūkį, su keliomis karvėmis, daug vištų, gražus sodas. Ar mes nelaimingi?

Ją slegia nuo dangaus nukritęs išteklius ir laimė. Ji bijo didesnės laimės. Ji bijo katastrofos.

Ji žiūri savo pajaunėjusiomis, liūdnomis akimis į jį. Jis pamato šitose akyse dėkingumą. Ištikimo šuns dėkingumą. Kuris taip dažnai bijo šeimininko. O meilė? Meilė pasirodys kartu su neapykanta, – taip jis mano.

– Ak, šneka. Žinoma, pirksim! – pasako Eimutis: jis žinosi ką darąs.

Ji bijo jo.

Duotąja „dvaro pirmininko“ teise Kazimieras aštriai sušunka ant jų:

– Besišnekėdami, ponai, daug šieno nesugrėbsite! Ar nematot, kad lietaus užeina!

Tai tiesa. Eimutis šoka dirbti. Jis nusivelka net liemenę, atsiraito savo šilkinių marškinių rankoves ir dirba už kelis. Dobilai tokie gražūs, gaila juos sulydyti. Bet vis dėlto jam atrodo, kad jis žaislo dėlei grėbstinėja juos, tarytum jis grėbstinėtų kokio nupjauto parko minkštą žolę.

Eimučio žmona, visa tiek pajaunėjusi, atsigavusi, kaip tikroji, kuo patogiausiai nusiteikusi skaisti sodietė, praeidama pro šalį Kazimiero, kumštelia jį į raumeningą kaip orangutango kuprą ir subara:

– Su tais savo amžinais rėksmais! Tik barasi. Nė su žmogumi neduoda pasikalbėti. Pirmininkas!

Žodžius „su žmogumi“ ji ištaria beveik kaip: „su kunigu“. Taip gerbia ji savo šeimininko vardą. Dabar vienmarškinio, atsiraičiusio savo šilkines rankoves.