– Turiu tau vieną pasaką pasakyti. Bet – gražią! Aš sumaniau pirkti gretimą ūkį, kaip tu manai? – jis laukia, kokį įspūdį padarys jo žmonai šitoksai manifestas.

– Tokį didelį? – Ji tokia liūdna.

Ji sėdi aukštai ant kupetos kaip kokia hercogienė. Tik jos siluetas ryškiai matomas ant mėlyno dangaus.

Ji nuleidžia rankas ir susimąsto.

– Kam tie turtai reikalingi? Mes turime dabar mažą ūkį, su keliomis karvėmis, daug vištų, gražus sodas. Ar mes nelaimingi?

Ją slegia nuo dangaus nukritęs išteklius ir laimė. Ji bijo didesnės laimės. Ji bijo katastrofos.

Ji žiūri savo pajaunėjusiomis, liūdnomis akimis į jį. Jis pamato šitose akyse dėkingumą. Ištikimo šuns dėkingumą. Kuris taip dažnai bijo šeimininko. O meilė? Meilė pasirodys kartu su neapykanta, – taip jis mano.

– Ak, šneka. Žinoma, pirksim! – pasako Eimutis: jis žinosi ką darąs.

Ji bijo jo.

Duotąja „dvaro pirmininko“ teise Kazimieras aštriai sušunka ant jų:

– Besišnekėdami, ponai, daug šieno nesugrėbsite! Ar nematot, kad lietaus užeina!

Tai tiesa. Eimutis šoka dirbti. Jis nusivelka net liemenę, atsiraito savo šilkinių marškinių rankoves ir dirba už kelis. Dobilai tokie gražūs, gaila juos sulydyti. Bet vis dėlto jam atrodo, kad jis žaislo dėlei grėbstinėja juos, tarytum jis grėbstinėtų kokio nupjauto parko minkštą žolę.

Eimučio žmona, visa tiek pajaunėjusi, atsigavusi, kaip tikroji, kuo patogiausiai nusiteikusi skaisti sodietė, praeidama pro šalį Kazimiero, kumštelia jį į raumeningą kaip orangutango kuprą ir subara:

– Su tais savo amžinais rėksmais! Tik barasi. Nė su žmogumi neduoda pasikalbėti. Pirmininkas!

Žodžius „su žmogumi“ ji ištaria beveik kaip: „su kunigu“. Taip gerbia ji savo šeimininko vardą. Dabar vienmarškinio, atsiraičiusio savo šilkines rankoves.