Tai tiesa. Bet senas Eimutis juokiasi. Jam viskas panašu į sceną. Nors dobilų visur pilna pritaršyta.
Eimutis nutaria, kad jo žmona šiandien pavargusi. Pirma šiandien kėlusi, pirma sužiūrėjusi pusryčius. Dobilų plekai sunkūs. Tad jis sako Kazimierui:
– Nėr ko daug reikalauti iš moters. Mudu paspauskime grėblius!
– Paspauskime. O kai lietus priplaks pataršas, kas atsakys.
Jis rūpestingai rankioja žmonos paliktus plekus. Jis jaučia, kad vis dėlto jo, Kazimiero, darbu ir sumanumu laikosi visas šitas ūkis, jam, kaip Herkuliui, paremiant ūkio skliautus. Ir pats Kazimieras turbūt mano, kad jei jis sprūstelėtų, tai ir tie jo laikomi skliautai subyrėtų ir nuo dviejų jo globoje esančių žmonių nė taško nebeliktų. Jis laiko todėl tvirtai, kaip gerai užgrūdytas plienas. Be to, jis dievotas ir senobiškas. Jis – šio ūkio druska ir tradicija.
Eimutienė nė kiek nenusimena. Ji net juokiasi. Ji supranta, kad čia viskas – juokais, ir šieną čia galima taršyti kiek nori, ir ne laiku sustoti ir pavėpsoti, niekas už tai nevainos ir pikto žodžio netars.
Į Eimučio ūkio apkasus šiandien įsibrovė du priešai. Nors, rodos, visos sargybos buvo gerai sužiūrėtos ir tiltas pakeltas. Begrėbiant visiems dobilus, beskubant baigti, į ūkį atėjo du žmonės. Diedas ir bobutė, tarbomis nešini ir apsirengę kaip elgetos nuplyšusiomis pilkomis milinėmis.
Žmona net išbalo:
– Tai mano kaimynas! Dėdė su dėdiene... Netikėk nė vienu jų žodžiu ir varyk juos šalin!
Ji pati nuėjo paskubomis namo.
Eimutis stebėjos, kaip šie žmonės galėjo aptikti jo ūkį ir sužinoti, kad jų giminaitė yra čia. Garsas apie jų susituokimą yra, matyti, pasiekęs ne tik Kauną, bet ir daug plačiau.
Linkčiojimo ir sveikinimo galo nebuvo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip aplinkiniai sutinka Eimučio santuoką ir ką tai sako apie jų vertybes?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kunigas iš pradžių į porą žiūri „kaip į tikrus bepročius“ ir įspėja: „Pamanyk, ką žmonės pasakys!“ Tik pamatęs Eimučio ryžtą, jis nusileidžia, nežinodamas, „ar jis beprotis, ar šventas“. Kunigo žodžiai išsipildo: žmonės nuo Eimučių atsiskiria, net siuvėją sunku rasti, o Merkelienė sako, kad jis galėjo rasti turtingesnę žmoną. Žmonėms nerūpi, kodėl Eimutis taip pasielgė: jiems svarbu, kad jo žmona buvo vargšė elgeta. Todėl Eimučiai gyvena „kaip užburtoje pilyje“, atskirti nuo kitų.
Rašiniui: Žmogaus vertėKilmė
2. Kokie ženklai dar prieš pabaigą rodo, kad Eimučių laimė trapi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Eimutis pats sau sako, kad jo „ramiajai“ komedijai trūksta ponios Nelaimės. Žmona klausia, ar jam tikrai gera su ja, ir sako, kad paliktų jį, jei galėtų, nes jam būtų geriau vienam. Į ūkį atklydusi jos dėdienė užsimena apie dvaro ponaitį, o iš jo ateina ir sumanymas keliauti į Paryžių, ir noras nueiti į „Veneros Palocių“. Kai jie grįžta, pasakotojas pastebi: „jie nieko nežino apie vienas antrą“. Novelė nuosekliai ruošia skaitytoją lūžiui, nors pati laimė atrodo tikra.
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.