Tai tiesa. Bet senas Eimutis juokiasi. Jam viskas panašu į sceną. Nors dobilų visur pilna pritaršyta.

Eimutis nutaria, kad jo žmona šiandien pavargusi. Pirma šiandien kėlusi, pirma sužiūrėjusi pusryčius. Dobilų plekai sunkūs. Tad jis sako Kazimierui:

– Nėr ko daug reikalauti iš moters. Mudu paspauskime grėblius!

– Paspauskime. O kai lietus priplaks pataršas, kas atsakys.

Jis rūpestingai rankioja žmonos paliktus plekus. Jis jaučia, kad vis dėlto jo, Kazimiero, darbu ir sumanumu laikosi visas šitas ūkis, jam, kaip Herkuliui, paremiant ūkio skliautus. Ir pats Kazimieras turbūt mano, kad jei jis sprūstelėtų, tai ir tie jo laikomi skliautai subyrėtų ir nuo dviejų jo globoje esančių žmonių nė taško nebeliktų. Jis laiko todėl tvirtai, kaip gerai užgrūdytas plienas. Be to, jis dievotas ir senobiškas. Jis – šio ūkio druska ir tradicija.

Eimutienė nė kiek nenusimena. Ji net juokiasi. Ji supranta, kad čia viskas – juokais, ir šieną čia galima taršyti kiek nori, ir ne laiku sustoti ir pavėpsoti, niekas už tai nevainos ir pikto žodžio netars.

Į Eimučio ūkio apkasus šiandien įsibrovė du priešai. Nors, rodos, visos sargybos buvo gerai sužiūrėtos ir tiltas pakeltas. Begrėbiant visiems dobilus, beskubant baigti, į ūkį atėjo du žmonės. Diedas ir bobutė, tarbomis nešini ir apsirengę kaip elgetos nuplyšusiomis pilkomis milinėmis.

Žmona net išbalo:

– Tai mano kaimynas! Dėdė su dėdiene... Netikėk nė vienu jų žodžiu ir varyk juos šalin!

Ji pati nuėjo paskubomis namo.

Eimutis stebėjos, kaip šie žmonės galėjo aptikti jo ūkį ir sužinoti, kad jų giminaitė yra čia. Garsas apie jų susituokimą yra, matyti, pasiekęs ne tik Kauną, bet ir daug plačiau.

Linkčiojimo ir sveikinimo galo nebuvo.

– Sakyk, tokie turtai! Dobilėliai ar šiųmetiniai?.. Ar gera žolė? Sako, eisim, pažiūrėsim, gal atsimins po senovei. Runkulėlių ar ko, žinai, senatvė! – Eimučiui senis atrodė visai kresnas, nors į krakoviaką su savo naginėmis, o įkrėtus po burnelę – tikrai sumaniai padainuotų, savo „žonkai“ pritariant. Be tos žmonių komedijos. Dėdyla net atkišo savo sąmoningai iš namų paimtą tarbą, it būtų rinkęs į ją krintančius „runkulėlius“. Taip tvirtai jis tikėjo savo įkalbinėjimo dovana, tas artistas.

Eimutis išėmė dešimtinę, padėkojo už vizitą ir įteikė seniui. Nors ir priėmė žmogus ačiuodamas, bet, matyti, jis buvo nepatenkintas šitokia kryptimi. Jis buvo linkęs iš prigimties labiau adoruoti dovanas, teikiamas in natura, negu „slidų“ pinigą, kuris gali pasidaryti dar slidesnis, grįžtant juodviem dabar per miestą.

Kol Eimutis dorojo piniginius reikalus su svečiu, apsukrioji žmonelė nutaikė progumėlę ir suspėjo nušauti į namus ir pasimatyti su Eimučio žmona.

– Negera šalintis savo giminėlių. Buvau andai palociuje, ponaitis pamatė ir šaukiasi, ar tiesa, kad ištekėjusi... Sako, jei kiti gali imti, galėjau ir aš ją paimti. Žinai, girtuoklis, nosis paraudusi... – stengiasi linksminti boba. – Gal, ko gero, dar ir čia apsilankyti...

Eimutienė net ausis užsikišo, taip įkyri jai buvo ta žmona.

Pagaliau delegacija nužingsniavo nurodytuoju taku. Tolimuose laukuose tematyti tik du pilki, vis mažėją taškai, ligi visai juodu pradingo.

Vakarienės metu Eimutienė nuliūdusi. Kiek kalbina nekalbina Eimutis savo žmoną, ji dedasi pernelyg užimta, o pati galvoja apie kitką. Ji gudri. Kaip moteris.

Eimutis ilsis. Jam gera. Jis paglemžtas vien ūkio logikos ir tvarkos. Daugiau, rodos, jis neatsako už savo darbus – patys darbai jam sudaro planą. Ūkis tvarko, jis eina jo programa. Jis tampa tikru ūkininku. Jis, vakarui užstojus, sėdi vienas ir leidžia savo cigaro dūmus ir yra visiškai patenkintas praėjusios dienos darbu ir būsimais, brėkštančiais darbais. Prieina tyliai jo žmona ir uždeda jam ranką ant peties. Ji pirma to nedarydavo. Bet kiek tat jam reiškia – šioji palysusi palaimos ranka – už viena tai yra vertas jo gyvenimo pakeitimas.

Kieme papsnoja stambus lietus. Jau pavakarys visai. Kauno žmonės linksminas, ir tenai griežia orkestras; girdėti, kaip miesto sode dunksnoja bosai.

Ant subangavusio ir nunerimusio Nemuno sielininkai rungiasi su savo sieliais, negalėdami jų nukreipti reikiamąja vaga. Sielininkai šūkauja kiek įveikdami, kad visi stovį ant medžių masės palydovai galėtų girdėti komandą ir tinkamai varyti plaukiančių medžių aslą. Kai kur ant sielių žybčioja dar lietaus neužgesinta ugnelė ties šiaudų lindynėmis. Į vyrų balsus atsiliepia šokinėjąs ant sielio ketvirtainio šuva savo staigiu lojimu. Ir tat gerai. Ir tat reikalinga! Eimučiui atrodo būtina ir reikalinga. Viskas gerai.

Jis net šiaip medituoja:

– Tu viską turi, žmogau. Žmoną, daržą, saulę. Bet tavo „ramiajai“ komedijai dar vienos būtinos vaidytojos trūksta. Ponios Nelaimės. Be jos neįvyksta nieko rimtesnio šitame pasaulyje. Palauk, ateis ir ji!