Eimutis ilsis. Jam gera. Jis paglemžtas vien ūkio logikos ir tvarkos. Daugiau, rodos, jis neatsako už savo darbus – patys darbai jam sudaro planą. Ūkis tvarko, jis eina jo programa. Jis tampa tikru ūkininku. Jis, vakarui užstojus, sėdi vienas ir leidžia savo cigaro dūmus ir yra visiškai patenkintas praėjusios dienos darbu ir būsimais, brėkštančiais darbais. Prieina tyliai jo žmona ir uždeda jam ranką ant peties. Ji pirma to nedarydavo. Bet kiek tat jam reiškia – šioji palysusi palaimos ranka – už viena tai yra vertas jo gyvenimo pakeitimas.

Kieme papsnoja stambus lietus. Jau pavakarys visai. Kauno žmonės linksminas, ir tenai griežia orkestras; girdėti, kaip miesto sode dunksnoja bosai.

Ant subangavusio ir nunerimusio Nemuno sielininkai rungiasi su savo sieliais, negalėdami jų nukreipti reikiamąja vaga. Sielininkai šūkauja kiek įveikdami, kad visi stovį ant medžių masės palydovai galėtų girdėti komandą ir tinkamai varyti plaukiančių medžių aslą. Kai kur ant sielių žybčioja dar lietaus neužgesinta ugnelė ties šiaudų lindynėmis. Į vyrų balsus atsiliepia šokinėjąs ant sielio ketvirtainio šuva savo staigiu lojimu. Ir tat gerai. Ir tat reikalinga! Eimučiui atrodo būtina ir reikalinga. Viskas gerai.

Jis net šiaip medituoja:

– Tu viską turi, žmogau. Žmoną, daržą, saulę. Bet tavo „ramiajai“ komedijai dar vienos būtinos vaidytojos trūksta. Ponios Nelaimės. Be jos neįvyksta nieko rimtesnio šitame pasaulyje. Palauk, ateis ir ji!