Kai žmogus mažiausiai galvoja apie ją – ji čia. Prašom! Žmogus, pažvelgęs į saulę, ją pamatai; dirstelėjęs aukštyn nuo žemės maitintojos ir savo nelaimių versmės, ją pamatai. Ir, nekeldamas galvos nuo žemės, į juodą jos purvą ar į purią žemę žvilgsnį įbedęs, ją sutinki. Kad ir kasinėdamas, sakysim, agrastus pavasarį ir įsidurdamas pirštą, ir, nepaisydamas tokio „niekniekio“ ir per neatsargumą, būdamas tikras agrikola, užsinuodiji sau kraują.

Tada pasirodo ji savo skaisčiausiu pavidalu, puikiausiais, efektingiausiais apdarais, su dalgiu ir apverstu smėlio laikrodžiu, – išbyrėjusiomis tavo valandomis, pačios ponios Giltinės asmenyje. Žmogau, kai tau gaila palikti tavo nebaigtus kasti agrastus, nekalbant apie viso sodo vaisius ir jo pavasario puikumą!

Ji mėgsta rengtis taip įvairiai, ir jos veidas nėra nustatytas, visiems ją besergintiems detektyvams dirbant kartu. Nė jos gyvenama vieta nėra surasta. Mirtis čia. Žmogau, pasisergėk! Kask, jei gali, atsargiau savo agrastus!

Bet Eimutis ūkininkas. Jis pamato savo žmoną ir sako jai:

– Dobilai vis dėlto pavyko šiandien visi sudoroti!

Skaidrioje jo sodžiaus buityje tai nėra jau menki dalykai. Šieno pilni galai bus prigriauti. O–ho!

Jis net pasisako žmonai:

– Žinai ką, aš manau išsinešdint iš miegamo į daržinę gulti. Ten anksčiau galima bus nubusti. Saulė pro skliautus – ir tu kelies. Ne taip kaip čia.

Žmona visai anemišku balsu sutinka, bet ji galvoja apie kitką.

Eimutis pažiūri rimtai į savo žmoną ir paklausia:

– Ko nuliūdai? Ar vėl kas...

Ji supranta, ko gali paklausti jos vyras. Uždeda jam pirštą ant jo lūpų. Nieko nekalbėk. Jai gera.

– Eikime į Kauną muzikos pasiklausyti! – Jis susigriebia žodį ištaręs.

Bet ji mandagumo dėlei atsako:

– Kitą kartą!

Jinai pažiūri ypatingai į jį, susikaupia ir paklausia: