Jis ją realizuoja.

Eimutis čia pat nutaria keliauti su savo žmona į Paryžių.

Netrukus jis susiruošia.

– Kokie mudu darbininkai, kai tu visuomet užstoji per daug mane!

Kazimieras atsisveikina rimtai ir nieko nesako. Nors jam, daugiausia tikro stiliaus dėlei, šeimininkas ir teikia gražią kolekciją įsakymų ir pamokų, kaip „daboti ūkį“. O kipšas turbūt mano: gerai, ateis laikai, kada jūs, bevažinėją po užsienius ponai, sugrįšite ir pradėsite misti iš mano rankų. Jo dirbamos žemės vaisiais. Be ūkio viskas kita niekis!

5

Paryžius.

Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus.

Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių.

– Kiek čia žmonių! – nustemba žmona.

Trenksmas.

Ūžimas.

Turistų armija.

Kaitru.

Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį.

Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Pavakary Eimučiai nuėjo į Champs Elysées.

Lengvai apsivilkusios ponios.

Fiakrai.

Bučkiai gatvėse, fiakruose. Po sunkia medžių ūksme. Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas.

Tamsi vasaros naktis. Sandoros aikštėje – įstabu. Aikštė nušviesta daugelio stilingų žibintų. Rodos, vieta prirengta vaidybai. Tuoj ims ir užplūs pulkai artisčių ir šokikių baltomis skraistėmis ir suvaidins išalkusiai publikai linksmybių misteriją. Arba išeis rūstūs graikų vaidilos ir savo gestais ir ritmika įkūnys mums amžiną grožį. Tokie gražūs atrodė simetriškai aikštėje sustatyti žibintai, ir tokia jauki ir šviesi buvo pati aikštė.

Žmona žiūri į tuos stebuklus liūdnomis savo akimis ir pagaliau taria:

– Kiek čia daug pasilinksminimų!

– Daugiau negu pas mus...

Ji – dar.

– Nueikime pažiūrėti į Veneros Palocių!

Ji ištaria beveik kaip „nueikime į atlaidus“. Ji nori pasirodyti taip pat nesanti „tamsi“. Ji žiūri bailiai. Kaip kačiukė. Ji pati gerai nenusimano, ką ji taria. Tarytum ją bus kas pamokęs ar užhipnotizavęs.

Eimutis iš pradžių nesupranta. Tarytum jis iš tiesų yra pakviestas nueiti į gretimos parapijos atlaidus.

– Į Veneros Palocių! Palais du Venus... Kas tau sakė?

– Ponaitis dvare... – Ji buvo atvira. Ji būdavo visuomet atvira su juo.

Eimutis vėl nieko neklausia. Jis fatalistas. Jis supranta, kad taip reikia. Palais du Venus! Kaip juokinga! Kaip somnambulė veda jį ši moteris čionai, iki atvedė iki pat kažkokio „palociaus“.

– Ko tu taip nusigandai? Man sakė, kad Paryžiuje tat yra.

– Tylėk! – tarė jis rūsčiai savo žmonai. – Tu nori pamatyti tą Palocių, – tu jį pamatysi.

Nusiminė. Bet nusiminimas buvo daugiau jos vyro neramumo įkvėptas.

Eimutis kreipėsi į savo portier, senyvą, garbingą senuką, kuris tarytum paklausė akimis: „Ar verta?“

Portier viską turi žinoti. Dėl buvimo, toksai palais – yra. Senukas pasakė adresą, įeinamąją vietą ir kokiu būdu patogiausia patekti.

– Tik būt tamsta atsargesnis su tais apašais! – Jis linkėjo geros kloties.

Jie ėjo drauge ir tylėjo.

Ji, nebesutikdama grįžti ir užgauti savo vyro. Jis, galvodamas apie golgotas, į kurias veda savo žmoną. „Grįžk, kol dar ne vėlu!“ Bet nusiminti nėra ko. Pirmiau ar paskiau ji turi ateiti. Ta pavasario drabužiais prisidengusi veidmainingoji deivė.

Stuktelėjus į nešvarių namų vartus, pasirodė fircikas. Jis dar kivirčijos, bet, Eimučiui pabraškinus pirštais popiergalį, jis atsileido. Popiergalis kvepėjo gerai.

Katakombos ar rūsys.

Du sodžiaus žmonės buvo įleisti į kažin kokias katakombas ar rūsį.

Perėję kiemą, karštos vasaros nakties teatrališkai nušviestą, jie atsidūrė mūrų koridoriuje. Palydovas nuolat vedė tolyn. Čia, matyti, buvo įstaigos kitokios sekcijos, negu jie ieškojo. Ženklui sustoti palydovas paėmė Eimučio skrybėlę ir pirštines padėti. Gembinėje kybojo keli šapoklakai ir pigūs šilkiniai apsiaustai, antraeilės operetės artistų paprastai vilkimi.

Tai buvo gašlingų žiogų viešpatija.

Žmona nusigandusi žiūrėjo į palydovus, nuolat kaišiojančius rankas, it išmaldos prašančius. Ji baisėjosi nevykusiu savo sumanymu. Po kelių aperityvų būstuose su šviesomis, kvepalais ir kitokiais niekais buvo parodytas pats Palocius.

Palocius buvo iškilmingas.

Jis turėjo pažymių brangaus salono, viešojo namo ar karaliaus miegamojo kambario. Tai buvo didelė salė su lova aslos viduje, greičiau panašia į aukurą.

Pasirodė tarnai ir šūktelėjo nonšelantiškai vienas kitam:

– Keturi šampanai! – ir atkimšo pirmą.

– Keturi, bet mes dviese?

– Panelėms!

Nesumokėjus tiek, kiek tarnų buvo užprašyta, tarnai baisiai pasipiktino svetimšaliais, išdrįsusiais niekinti šios garbingos įstaigos papročius, bet, pamatę, kad neapsimoka kivirčytis, nes vis vien neduos, išsinešdino su liekamais buteliais į gretimąjį kambarį ir paskambino vaidilas.