Ji staptelia valandėlę, prisimerkia ir žiūri į Kazimierą. Jis atrodo kaip senas kelmas, voratinkliais apsikabinėjęs. Ji norėtų jį padegti, tą kelmą.

Ji pamiršta visai grėbti. Ji žiūri iš tolo į Kazimierą ir anuliuoja jį. Prieina išvadą, kad jis nėra toks bjaurus. Jei reiktų, šitoksai tai tikrai galėtų ir gyvastį už ją paaukoti. Tas kerėbla ir gramėzdas. Toks jis niūrus ir rūstus jai visuomet atrodo. Bet taip atrodą vyrai, jai matos, viską gali.

Jis dažnai, net pabrėždamas, vadina ją ponia. Bet taip ir reikia. Nors šiaip jau ji kiek bijo šio laukinio žmogaus.

Ji dabar žiūri į jį ir juoko dėlei įsivaizduoja jį amerikiečiu. Su grynai nuskustu pasmakriu, su aiškiais šilkiniais marškiniais, „kaip manojo“.

Aprengtas amerikiečiu, jis atrodo dabar ne toks jau senyvas kaip pirma kad.

Kazimieras stovi apsivilkęs amerikietiško fasono drabužiais, žinoma, kasdien nevilkimais ir šiaip jau nesuvilkimais net ir per „dvidešimt metų“. Drabužiai mėlyni, net žiba. Pečiuose – daugiau vatos. Batai bukais, pripampusiais galais. Aukščiausias vyriškio parėdalo laipsnis. Ji net suploja rankomis:

– Tikras amerikietis. Tai – Kazimieras!

Kazimieras nudulkina rankove savo kaubojišką skrybėlę, užsideda ją šauniai ant galvos ir sako:

– Dabar tai aš amerikietis. Pavyk mane!

Žmona, taip jis nesako, bet šeimininkė girdi, tarytum jis taria žodžius: ji taip svajoja.

– Pavyti raišą žmogų. Juokai!

Ji meta savo pleką, pasikasoja ir vejas.

Bet amerikietis – tolyn.

Juokinga toji Amerikos šalis. Raiši žmonės, ir tie nepavejami... Ji pradeda nejuokais vytis, bet jis toli. Jis nepavejamas. Jis pradingo. Jo vietoje stovi senasis Kazimieras dygliuota barzda kaip karpyta viela ar tarka, sukedentais dobilų priveltais plaukais ir šaukia:

– Jei ponia taip dirbsi, tai velyk namo eik. Tiek šieno pridarkyta. Man tokio darbo nereik!

Tai tiesa. Bet senas Eimutis juokiasi. Jam viskas panašu į sceną. Nors dobilų visur pilna pritaršyta.

Eimutis nutaria, kad jo žmona šiandien pavargusi. Pirma šiandien kėlusi, pirma sužiūrėjusi pusryčius. Dobilų plekai sunkūs. Tad jis sako Kazimierui:

– Nėr ko daug reikalauti iš moters. Mudu paspauskime grėblius!

– Paspauskime. O kai lietus priplaks pataršas, kas atsakys.

Jis rūpestingai rankioja žmonos paliktus plekus. Jis jaučia, kad vis dėlto jo, Kazimiero, darbu ir sumanumu laikosi visas šitas ūkis, jam, kaip Herkuliui, paremiant ūkio skliautus. Ir pats Kazimieras turbūt mano, kad jei jis sprūstelėtų, tai ir tie jo laikomi skliautai subyrėtų ir nuo dviejų jo globoje esančių žmonių nė taško nebeliktų. Jis laiko todėl tvirtai, kaip gerai užgrūdytas plienas. Be to, jis dievotas ir senobiškas. Jis – šio ūkio druska ir tradicija.

Eimutienė nė kiek nenusimena. Ji net juokiasi. Ji supranta, kad čia viskas – juokais, ir šieną čia galima taršyti kiek nori, ir ne laiku sustoti ir pavėpsoti, niekas už tai nevainos ir pikto žodžio netars.

Į Eimučio ūkio apkasus šiandien įsibrovė du priešai. Nors, rodos, visos sargybos buvo gerai sužiūrėtos ir tiltas pakeltas. Begrėbiant visiems dobilus, beskubant baigti, į ūkį atėjo du žmonės. Diedas ir bobutė, tarbomis nešini ir apsirengę kaip elgetos nuplyšusiomis pilkomis milinėmis.

Žmona net išbalo:

– Tai mano kaimynas! Dėdė su dėdiene... Netikėk nė vienu jų žodžiu ir varyk juos šalin!

Ji pati nuėjo paskubomis namo.

Eimutis stebėjos, kaip šie žmonės galėjo aptikti jo ūkį ir sužinoti, kad jų giminaitė yra čia. Garsas apie jų susituokimą yra, matyti, pasiekęs ne tik Kauną, bet ir daug plačiau.

Linkčiojimo ir sveikinimo galo nebuvo.

– Sakyk, tokie turtai! Dobilėliai ar šiųmetiniai?.. Ar gera žolė? Sako, eisim, pažiūrėsim, gal atsimins po senovei. Runkulėlių ar ko, žinai, senatvė! – Eimučiui senis atrodė visai kresnas, nors į krakoviaką su savo naginėmis, o įkrėtus po burnelę – tikrai sumaniai padainuotų, savo „žonkai“ pritariant. Be tos žmonių komedijos. Dėdyla net atkišo savo sąmoningai iš namų paimtą tarbą, it būtų rinkęs į ją krintančius „runkulėlius“. Taip tvirtai jis tikėjo savo įkalbinėjimo dovana, tas artistas.

Eimutis išėmė dešimtinę, padėkojo už vizitą ir įteikė seniui. Nors ir priėmė žmogus ačiuodamas, bet, matyti, jis buvo nepatenkintas šitokia kryptimi. Jis buvo linkęs iš prigimties labiau adoruoti dovanas, teikiamas in natura, negu „slidų“ pinigą, kuris gali pasidaryti dar slidesnis, grįžtant juodviem dabar per miestą.

Kol Eimutis dorojo piniginius reikalus su svečiu, apsukrioji žmonelė nutaikė progumėlę ir suspėjo nušauti į namus ir pasimatyti su Eimučio žmona.

– Negera šalintis savo giminėlių. Buvau andai palociuje, ponaitis pamatė ir šaukiasi, ar tiesa, kad ištekėjusi... Sako, jei kiti gali imti, galėjau ir aš ją paimti. Žinai, girtuoklis, nosis paraudusi... – stengiasi linksminti boba. – Gal, ko gero, dar ir čia apsilankyti...

Eimutienė net ausis užsikišo, taip įkyri jai buvo ta žmona.

Pagaliau delegacija nužingsniavo nurodytuoju taku. Tolimuose laukuose tematyti tik du pilki, vis mažėją taškai, ligi visai juodu pradingo.

Vakarienės metu Eimutienė nuliūdusi. Kiek kalbina nekalbina Eimutis savo žmoną, ji dedasi pernelyg užimta, o pati galvoja apie kitką. Ji gudri. Kaip moteris.

Eimutis ilsis. Jam gera. Jis paglemžtas vien ūkio logikos ir tvarkos. Daugiau, rodos, jis neatsako už savo darbus – patys darbai jam sudaro planą. Ūkis tvarko, jis eina jo programa. Jis tampa tikru ūkininku. Jis, vakarui užstojus, sėdi vienas ir leidžia savo cigaro dūmus ir yra visiškai patenkintas praėjusios dienos darbu ir būsimais, brėkštančiais darbais. Prieina tyliai jo žmona ir uždeda jam ranką ant peties. Ji pirma to nedarydavo. Bet kiek tat jam reiškia – šioji palysusi palaimos ranka – už viena tai yra vertas jo gyvenimo pakeitimas.

Kieme papsnoja stambus lietus. Jau pavakarys visai. Kauno žmonės linksminas, ir tenai griežia orkestras; girdėti, kaip miesto sode dunksnoja bosai.

Ant subangavusio ir nunerimusio Nemuno sielininkai rungiasi su savo sieliais, negalėdami jų nukreipti reikiamąja vaga. Sielininkai šūkauja kiek įveikdami, kad visi stovį ant medžių masės palydovai galėtų girdėti komandą ir tinkamai varyti plaukiančių medžių aslą. Kai kur ant sielių žybčioja dar lietaus neužgesinta ugnelė ties šiaudų lindynėmis. Į vyrų balsus atsiliepia šokinėjąs ant sielio ketvirtainio šuva savo staigiu lojimu. Ir tat gerai. Ir tat reikalinga! Eimučiui atrodo būtina ir reikalinga. Viskas gerai.

Jis net šiaip medituoja:

– Tu viską turi, žmogau. Žmoną, daržą, saulę. Bet tavo „ramiajai“ komedijai dar vienos būtinos vaidytojos trūksta. Ponios Nelaimės. Be jos neįvyksta nieko rimtesnio šitame pasaulyje. Palauk, ateis ir ji!

Kai žmogus mažiausiai galvoja apie ją – ji čia. Prašom! Žmogus, pažvelgęs į saulę, ją pamatai; dirstelėjęs aukštyn nuo žemės maitintojos ir savo nelaimių versmės, ją pamatai. Ir, nekeldamas galvos nuo žemės, į juodą jos purvą ar į purią žemę žvilgsnį įbedęs, ją sutinki. Kad ir kasinėdamas, sakysim, agrastus pavasarį ir įsidurdamas pirštą, ir, nepaisydamas tokio „niekniekio“ ir per neatsargumą, būdamas tikras agrikola, užsinuodiji sau kraują.

Tada pasirodo ji savo skaisčiausiu pavidalu, puikiausiais, efektingiausiais apdarais, su dalgiu ir apverstu smėlio laikrodžiu, – išbyrėjusiomis tavo valandomis, pačios ponios Giltinės asmenyje. Žmogau, kai tau gaila palikti tavo nebaigtus kasti agrastus, nekalbant apie viso sodo vaisius ir jo pavasario puikumą!

Ji mėgsta rengtis taip įvairiai, ir jos veidas nėra nustatytas, visiems ją besergintiems detektyvams dirbant kartu. Nė jos gyvenama vieta nėra surasta. Mirtis čia. Žmogau, pasisergėk! Kask, jei gali, atsargiau savo agrastus!

Bet Eimutis ūkininkas. Jis pamato savo žmoną ir sako jai:

– Dobilai vis dėlto pavyko šiandien visi sudoroti!

Skaidrioje jo sodžiaus buityje tai nėra jau menki dalykai. Šieno pilni galai bus prigriauti. O–ho!

Jis net pasisako žmonai:

– Žinai ką, aš manau išsinešdint iš miegamo į daržinę gulti. Ten anksčiau galima bus nubusti. Saulė pro skliautus – ir tu kelies. Ne taip kaip čia.

Žmona visai anemišku balsu sutinka, bet ji galvoja apie kitką.

Eimutis pažiūri rimtai į savo žmoną ir paklausia:

– Ko nuliūdai? Ar vėl kas...

Ji supranta, ko gali paklausti jos vyras. Uždeda jam pirštą ant jo lūpų. Nieko nekalbėk. Jai gera.

– Eikime į Kauną muzikos pasiklausyti! – Jis susigriebia žodį ištaręs.

Bet ji mandagumo dėlei atsako:

– Kitą kartą!

Jinai pažiūri ypatingai į jį, susikaupia ir paklausia:

– Ar tau iš tiesų gera su manim? Kad galėčiau, aš pamesčiau tave. Tau būtų geriau vienam.

Jos posakis atrodo tiek nerimtas, kad jis nieko neturi atsakyti. Bet jis bara ją savo žvilgsniu. Tokių niekų nereikia kalbėti!

Pramogos dėlei jis pradeda pasakoti jai apie savo keliones. Kur buvęs, kurias šalis matęs. Jis bovina ją kaip išmanydamas, kaip vaiką. Tokių valandų nedaug gyvenime.

– Ar tau ne gėda su tokia? Tu viską matei, o aš tokia tamsi!

Jis ilgai stebi ją. Kaip moterys gali greitai pasikeisti! Prieš jį stovi aukšta, laiba, skaisčiais juodais drabužiais apsivilkusi žmona (juodais drabužiais vilkėti ji ypač mėgsta, kaip po kokių pakasynų ar gedulo). Bet kaip jie pritinka prie jos akių!

Jo žmona skaisti.

– Jei vienas būtum, turbūt keliautum. Greit ruduo.

– Ne! Dabar nebekeliaučiau!

– Na, jei aš paprašyčiau... – ji koketuoja.

– Tu paprašytum? – Ta mintis atrodo jam kurioziška. Bet jis nusitveria ją. Tokia ji keista, ta mintis. Neaiškiai jam blykstelia – išvežti žmoną kuriam laikui iš čia ir parodyti jai kitą pasaulį.

– Na, jei keliautum, kur norėtum? – jis tvirtai tikisi išgirsti: „Į Jeruzolimą“.

– Man čia gera...

– Ne! Betgi sakyk man! – Jis, kaip žaisdamas su kokiu mielu vaiku, dovaną laikydamas sugniaužęs saujoje ir nerodydamas, liepia įspėti. Nors ji vis vien teikiama vaikui.

– Na!

– Jei taip nori – į Paryžių!

– Kur?

– Į Paryžių...

Jis pirmą kartą negali suprasti gerai žmonos. Jis tariasi apsirikęs ar ne taip nugirdęs.

– Kodėl taip? Kas tau sakė?

– Ponaitis... dvare! – ji buvo atvira. Ji buvo visuomet su juo atvira, iki koktumo. Nors jis jos niekuomet neklausinėdavo.

Jis galvoja.

– Bet gerai, važiuoti dabar, kai toks darbymetis... – Jis maža tetiki pats savo „darbymečiu“. Jis mąsto apie kitką.

– Juk tu pats taip norėjai...

Žmonos mesta mintis giliai įstringa į Eimučio sielą.

Jis ją realizuoja.

Eimutis čia pat nutaria keliauti su savo žmona į Paryžių.

Netrukus jis susiruošia.

– Kokie mudu darbininkai, kai tu visuomet užstoji per daug mane!

Kazimieras atsisveikina rimtai ir nieko nesako. Nors jam, daugiausia tikro stiliaus dėlei, šeimininkas ir teikia gražią kolekciją įsakymų ir pamokų, kaip „daboti ūkį“. O kipšas turbūt mano: gerai, ateis laikai, kada jūs, bevažinėją po užsienius ponai, sugrįšite ir pradėsite misti iš mano rankų. Jo dirbamos žemės vaisiais. Be ūkio viskas kita niekis!

5

Paryžius.

Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus.

Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių.

– Kiek čia žmonių! – nustemba žmona.

Trenksmas.

Ūžimas.

Turistų armija.

Kaitru.

Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį.

Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Pavakary Eimučiai nuėjo į Champs Elysées.

Lengvai apsivilkusios ponios.

Fiakrai.

Bučkiai gatvėse, fiakruose. Po sunkia medžių ūksme. Ūkininkės siela nieko negalėjo suprasti, kas čia dedas.

Tamsi vasaros naktis. Sandoros aikštėje – įstabu. Aikštė nušviesta daugelio stilingų žibintų. Rodos, vieta prirengta vaidybai. Tuoj ims ir užplūs pulkai artisčių ir šokikių baltomis skraistėmis ir suvaidins išalkusiai publikai linksmybių misteriją. Arba išeis rūstūs graikų vaidilos ir savo gestais ir ritmika įkūnys mums amžiną grožį. Tokie gražūs atrodė simetriškai aikštėje sustatyti žibintai, ir tokia jauki ir šviesi buvo pati aikštė.

Žmona žiūri į tuos stebuklus liūdnomis savo akimis ir pagaliau taria:

– Kiek čia daug pasilinksminimų!

– Daugiau negu pas mus...

Ji – dar.

– Nueikime pažiūrėti į Veneros Palocių!

Ji ištaria beveik kaip „nueikime į atlaidus“. Ji nori pasirodyti taip pat nesanti „tamsi“. Ji žiūri bailiai. Kaip kačiukė. Ji pati gerai nenusimano, ką ji taria. Tarytum ją bus kas pamokęs ar užhipnotizavęs.

Eimutis iš pradžių nesupranta. Tarytum jis iš tiesų yra pakviestas nueiti į gretimos parapijos atlaidus.

– Į Veneros Palocių! Palais du Venus... Kas tau sakė?

– Ponaitis dvare... – Ji buvo atvira. Ji būdavo visuomet atvira su juo.

Eimutis vėl nieko neklausia. Jis fatalistas. Jis supranta, kad taip reikia. Palais du Venus! Kaip juokinga! Kaip somnambulė veda jį ši moteris čionai, iki atvedė iki pat kažkokio „palociaus“.

– Ko tu taip nusigandai? Man sakė, kad Paryžiuje tat yra.

– Tylėk! – tarė jis rūsčiai savo žmonai. – Tu nori pamatyti tą Palocių, – tu jį pamatysi.

Nusiminė. Bet nusiminimas buvo daugiau jos vyro neramumo įkvėptas.

Eimutis kreipėsi į savo portier, senyvą, garbingą senuką, kuris tarytum paklausė akimis: „Ar verta?“

Portier viską turi žinoti. Dėl buvimo, toksai palais – yra. Senukas pasakė adresą, įeinamąją vietą ir kokiu būdu patogiausia patekti.

– Tik būt tamsta atsargesnis su tais apašais! – Jis linkėjo geros kloties.

Jie ėjo drauge ir tylėjo.

Ji, nebesutikdama grįžti ir užgauti savo vyro. Jis, galvodamas apie golgotas, į kurias veda savo žmoną. „Grįžk, kol dar ne vėlu!“ Bet nusiminti nėra ko. Pirmiau ar paskiau ji turi ateiti. Ta pavasario drabužiais prisidengusi veidmainingoji deivė.

Stuktelėjus į nešvarių namų vartus, pasirodė fircikas. Jis dar kivirčijos, bet, Eimučiui pabraškinus pirštais popiergalį, jis atsileido. Popiergalis kvepėjo gerai.

Katakombos ar rūsys.

Du sodžiaus žmonės buvo įleisti į kažin kokias katakombas ar rūsį.

Perėję kiemą, karštos vasaros nakties teatrališkai nušviestą, jie atsidūrė mūrų koridoriuje. Palydovas nuolat vedė tolyn. Čia, matyti, buvo įstaigos kitokios sekcijos, negu jie ieškojo. Ženklui sustoti palydovas paėmė Eimučio skrybėlę ir pirštines padėti. Gembinėje kybojo keli šapoklakai ir pigūs šilkiniai apsiaustai, antraeilės operetės artistų paprastai vilkimi.

Tai buvo gašlingų žiogų viešpatija.

Žmona nusigandusi žiūrėjo į palydovus, nuolat kaišiojančius rankas, it išmaldos prašančius. Ji baisėjosi nevykusiu savo sumanymu. Po kelių aperityvų būstuose su šviesomis, kvepalais ir kitokiais niekais buvo parodytas pats Palocius.

Palocius buvo iškilmingas.

Jis turėjo pažymių brangaus salono, viešojo namo ar karaliaus miegamojo kambario. Tai buvo didelė salė su lova aslos viduje, greičiau panašia į aukurą.

Pasirodė tarnai ir šūktelėjo nonšelantiškai vienas kitam:

– Keturi šampanai! – ir atkimšo pirmą.

– Keturi, bet mes dviese?

– Panelėms!

Nesumokėjus tiek, kiek tarnų buvo užprašyta, tarnai baisiai pasipiktino svetimšaliais, išdrįsusiais niekinti šios garbingos įstaigos papročius, bet, pamatę, kad neapsimoka kivirčytis, nes vis vien neduos, išsinešdino su liekamais buteliais į gretimąjį kambarį ir paskambino vaidilas.

O pats tarnas, sudėjęs kojas ant stalo savo kambaraityje, niekieno nepastebimas nei šaukiamas, atsisėdo patogiau ir pradėjo skaityti nebaigtą savo knygą.

Į salę įėjo dvi moterys vaidilos ir tąja proga atkišo savo rankas išmaldos. Jos buvo nepaprastos. Tai galima buvo suprasti iš pagavusios Eimučio žmoną panikos. Net tos moterys atkreipė dėmesį.

Pantapliai, frizūra, kvepalai, matyti, šią gadynę taip brangiai kaštavo, jog jiedvi ilgai laikė atkišusios savo rankas. Jos gavo pinigų.

Kol Eimutis dorojo „sąskaitas“, jo žmona sušuko:

– Jos gi nuogos! – Ji glaudėsi prie savo vyro.

Tiesa, jos abi buvo nuogos. Turkiškais pantapliais apsiavusios. Senos. Dirbtiniu peruku, gražiai sušukuotu. Persisunkusios kažkokiais aitriais, nuodų aitrumo kvepalais. Jei kojos ir rankos, masažo gaivinamos, dar buvo pakenčiamos, tai krūtine, kaklas, veidas – perdėm raukšlėti ir nudėvėti. Įvargusio kūno buvo matyti šonkauliai. Šios scenos moterys buvo liesos. Ant krūtinės tabalavo įgeltusios ir nuvytusios krūtys – moterystės šaltinis.

Kaklas po pasenusia oda tarytum buvo supintas iš gyslų, kokainuotų aortų ir liesų raumenų.

Prasčiausia buvo su veidu, pasenusiu veikiausiai nuo mechaniško dažno gašlavimo. Akys – fosforinės, įstatytos.

Moterys, sunkiai atgaudamos kvapą savo girgždančiais plaučiais, sunkiai atsigėrė tarno atnešto šampano, skonio kaip įrūgusi obuolių gira, ir artinos prie darbo įprastu rimtumu. Jos turėjo įkūnyti Palociaus paslaptį. Tik dar reikėjo primesti magaryčioms už darbą. Dvi atkištos elgetų rankos.

Bet, nebūdamos per šykščios, komercinių sumetimų paskatintos, jos nutaria parodyti dalelę savo kunsto, kaip ir avansu.

Jos apsikabino ir susiglaudė, turėdamos galvoje dar platesnes perspektyvas.

– Ką jos daro?

Sušuko Eimučio žmona. Jos akys buvo pilnos pasibaisėjimo.