O pats tarnas, sudėjęs kojas ant stalo savo kambaraityje, niekieno nepastebimas nei šaukiamas, atsisėdo patogiau ir pradėjo skaityti nebaigtą savo knygą.
Į salę įėjo dvi moterys vaidilos ir tąja proga atkišo savo rankas išmaldos. Jos buvo nepaprastos. Tai galima buvo suprasti iš pagavusios Eimučio žmoną panikos. Net tos moterys atkreipė dėmesį.
Pantapliai, frizūra, kvepalai, matyti, šią gadynę taip brangiai kaštavo, jog jiedvi ilgai laikė atkišusios savo rankas. Jos gavo pinigų.
Kol Eimutis dorojo „sąskaitas“, jo žmona sušuko:
– Jos gi nuogos! – Ji glaudėsi prie savo vyro.
Tiesa, jos abi buvo nuogos. Turkiškais pantapliais apsiavusios. Senos. Dirbtiniu peruku, gražiai sušukuotu. Persisunkusios kažkokiais aitriais, nuodų aitrumo kvepalais. Jei kojos ir rankos, masažo gaivinamos, dar buvo pakenčiamos, tai krūtine, kaklas, veidas – perdėm raukšlėti ir nudėvėti. Įvargusio kūno buvo matyti šonkauliai. Šios scenos moterys buvo liesos. Ant krūtinės tabalavo įgeltusios ir nuvytusios krūtys – moterystės šaltinis.
Kaklas po pasenusia oda tarytum buvo supintas iš gyslų, kokainuotų aortų ir liesų raumenų.
Prasčiausia buvo su veidu, pasenusiu veikiausiai nuo mechaniško dažno gašlavimo. Akys – fosforinės, įstatytos.
Moterys, sunkiai atgaudamos kvapą savo girgždančiais plaučiais, sunkiai atsigėrė tarno atnešto šampano, skonio kaip įrūgusi obuolių gira, ir artinos prie darbo įprastu rimtumu. Jos turėjo įkūnyti Palociaus paslaptį. Tik dar reikėjo primesti magaryčioms už darbą. Dvi atkištos elgetų rankos.
Bet, nebūdamos per šykščios, komercinių sumetimų paskatintos, jos nutaria parodyti dalelę savo kunsto, kaip ir avansu.
Jos apsikabino ir susiglaudė, turėdamos galvoje dar platesnes perspektyvas.
– Ką jos daro?
Sušuko Eimučio žmona. Jos akys buvo pilnos pasibaisėjimo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokie ženklai dar prieš pabaigą rodo, kad Eimučių laimė trapi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Eimutis pats sau sako, kad jo „ramiajai“ komedijai trūksta ponios Nelaimės. Žmona klausia, ar jam tikrai gera su ja, ir sako, kad paliktų jį, jei galėtų, nes jam būtų geriau vienam. Į ūkį atklydusi jos dėdienė užsimena apie dvaro ponaitį, o iš jo ateina ir sumanymas keliauti į Paryžių, ir noras nueiti į „Veneros Palocių“. Kai jie grįžta, pasakotojas pastebi: „jie nieko nežino apie vienas antrą“. Novelė nuosekliai ruošia skaitytoją lūžiui, nors pati laimė atrodo tikra.
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.