– Jos sakosi parodysiančios, kaip mylėsiančiosios.

– Jos? Dvi moterys? Mylėsiančiosios?

Ji aukotų savo gyvybę, kad tik nematytų šitokio žmogaus kūno paniekinimo. Moters vardo paniekinimo. Gėdos, baimės prieš savo vyrą ir savo likimą. Ji nestaptelėjo nė valandėlės, nusigręžė ir puolė prie durų. Nebuvo lengvesnio dalyko, kaip išeiti. Nuvargusios Veneros rūmų tarnės užsimetė šilkinius apsiaustus, įsispyrė į pantaplius ir, nė nežvilgterėjusios į „turistus“, dingo už grandiozinių šilkinių portjerų, nutarusios užsisakyti sau absento ir skaityti toliau savo suveltas knygas. Kaip cirko artistės po įvykusio seanso.

Išėjusi iš „Palociaus“, žmona drebėjo kaip griaustinio nugąsdintas žvėriokšlis; ji, maldaudama malonės ir pagalbos, žiūrėjo į savo vyrą. Kaip lengva yra teikti pagalbą! Pagaliau jie abudu sulaukė atsakymo į jųdviejų klausimą.

* * *

Versalis.

Skaistus pavakarys.

Apžiūrėję muziejų ir parką, atsišildę skaisčiąja saule ir gražiąja gamta, jie ruošėsi, grįžti namo.

Kaip ir palydėdamas juos, plaukė Poseidonas savo įskendusiame vežime su savo palydovais ir prunkščiančiais arkliais.

Saulė leidos. Skaidrus alėjų oras dar daugiau buvo sušvelninamas.

Senutė pardavinėjo pundelius tamsių žibuoklių.

Vaikas žaidė savo lanku ant akmeniukais ir žvyru nubertos aikštės, priešais Versalio rūmus. Žmonės ėjo į miestą pėsti ir archaiškų vežimų vežami.

Eimutis prisegė žmonai pundelį gėlių ir, pasiėmęs ją po ranka, žengė suvakarėjusio miesto linkui.

* * *

Namie.

Ugniavietė.

Ar iš paprastų akmenų suremta, ar iš tašytų marmurų – ugniavietė sušildo ir suglaudžia dvi gyvenimo įvargintas galvas ir jas atgaivina.