Sugrįžę namo, Eimučiai, šaltam rudeniui atėjus, šildosi ir kiek pasvajoja prie ugnies. Kaip ir tinka paprastai svajos tokiai vietai. Vieną kartą stebuklo ar fatumo pastūmėti, Eimučiai nutaria tvirtai laikytis vienas antro ir rankų neišleisti.
Kaip ir pirmiau, jie nieko nežino apie vienas antrą.
Jau vėlu. Eimutienė, laiba, skaisti ir juodais, kaip paprastai, drabužiais apsivilkusi, atsikelia ir sako:
– Jau vėlu! Aš sužiūrėsiu visas duris, tu eik gulti. Tu daugiausia iš visų dirbi!
Taip sako ji, nes ji jaučiasi esanti šeimininkė ir saugo visus beaugančius ar jau priaugusius ūkio turtus.
6
Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę.
Kryžius šalia beržo – viskas kaip tvarkingame ūkyje.
Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila „niekais švaistomo turto“. Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla.
Žmona apsuka visą „tereną“.
Viskas tvarkoje.
Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai.
– Kas ten dabar galėtų būti? – stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos.
Jaujoje ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai. Krosnis sunkiai įkūrenama, vežimais suėdanti kelmų, tradicinio jaujos kuro. Kazimieras jau kiek įsenęs, bet dar stiprus. Jis gero žinovo mina mėto kelmus į ugnį, o pats skęsta dūmuose, garuose ir aitrume.
Ardai pristatyti linų.
Kvepia džiūstančios žolės ir svylą linai. Kaip alyva.
Iš tolo krosnis atrodo lyg pragaras su jo patronu Belzebubu.
Kazimieras nė kiek nenustemba vėlybu ponios vizitu. Teišberia kupstą pelenų iš milžiniškos pypkės ir paklausia:
– Ponia atėjot?
– Ak, „ponia“!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokie ženklai dar prieš pabaigą rodo, kad Eimučių laimė trapi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Eimutis pats sau sako, kad jo „ramiajai“ komedijai trūksta ponios Nelaimės. Žmona klausia, ar jam tikrai gera su ja, ir sako, kad paliktų jį, jei galėtų, nes jam būtų geriau vienam. Į ūkį atklydusi jos dėdienė užsimena apie dvaro ponaitį, o iš jo ateina ir sumanymas keliauti į Paryžių, ir noras nueiti į „Veneros Palocių“. Kai jie grįžta, pasakotojas pastebi: „jie nieko nežino apie vienas antrą“. Novelė nuosekliai ruošia skaitytoją lūžiui, nors pati laimė atrodo tikra.
Rašiniui: Meilė
2. Kaip suprasti Eimučio poelgį pabaigoje, kai jis užsklendžia jaujos duris, padega klojimą ir išvyksta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už durų Kazimieras išrėžia, kad žmona žadėjo nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį. Eimutis stovi „visai šaltas“, o ginčo balsai jam skamba lyg svetimų žmonių komedija. Ugnį jis uždega „kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką“, nes „reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų“, ir nori, kad vėjas sunaikintų sodybą ir padėtų išdildyti praeitį. Poelgį galima skaityti ir kaip kerštą, ir kaip atsižadėjimą: už užsklęstų durų lieka žmonės, o tekstas taip ir nepasako, kas jiems nutiko. Pabaiga ironiškai rami: Alžyre Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją.
Rašiniui: KaltėMeilėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.