Ji paimtų jį savo moteriškomis rankomis ir įstumtų į kaitriąją krosnį. Tegu susviltų su savo kelmais. Toks jis įkyrus visuomet su savo „ponia“. Ji jaučia didelę neapykantą šitam pašaliniam jos ūkyje žmogui.

Kazimieras, lyg pajutęs išskleistas už jo nugaros rankas, ramiai atsisuka ir paklausia:

– Ponia atėjot pasišildyti? Sušalot?

– Kas tau darbo, ko aš atėjau. O tu – laukan! Ponia... Kazimieras nė nesijudina iš vietos; ponia pati suprato padarius kvailybę.

Kazimieras nė nemano keltis. Jis kaip priaugęs prie savo žemos kėdės, atspėjamu žiemos laiku jo paties padirbtos „jaujai kūrenti“, sėdi ir varto kelmokščius.

– Jei sušalot, tai pasišildykite... – kartoja jis savo prašymą.

Tačiau, aišku, jis kalba apie kitokį šaltį negu ledai, patvinkusios upės, pūga. Ji aiškiai supranta jį norint pašiepti ją. Ji nežino, ar jį vėl subarti, ar išbėgti. Ponia sunkiai žleptelia ant akmenų.

Žiūri į Kazimierą.

Tylu. Kelmai šaudo.

– Tai tokia dalia, ponia... – kalba jis nesuprantamai.

– Iš kur tu žinai, kad aš „ponia“? – beveik falcetu sušunka moteris.

– Na, kaipgi, pono žmona, tai ir ponia.

Ji kaip girta. Turbūt sėmenų alyva ją svaigina. Taip bent mano ji pati apie save.

– Ar tu bijotum nuskęsti?

Kazimieras nieko neatsako į tokį nerimtą klausimą.

– Na, nuskęsti, jei taip reikia gyvenime? Ar jei kitas įkristų į upę...

Kazimieras tebesėdi su savo geležine krūtine ir nugara kaip kipšo. Joks veido raumuo nesuvirpa jam.

– Moteris – visuomet moteris. Papūsk – ir linksta.

Savo neryškiai kalbai pailiustruoti jis papasakoja apie visokius nuotykius jaujoje. Pavyzdžiui: