– Daug nelaimių moterims atsitinka jaujoje. Na – va! Šeimininkė tik prikepa blynų, lašiniečių. Linaminės darbas sunkus. Žmonės dirba kaip biesai. Paskui vaišinas. Linaminė – nejuokai. Žiūrėk, koks Petras šokinėja aplink mergą, nuvaišinają, nugirdo. „Caca“, ir šiokia tokia – nuglosto, o rytdieną viena merga pakampėje palikta knarkia. Viena knarkia. Sijonas pakeltas ir kėdė į dvišakį įsprausta. Nebūk paika, vadinas. Tai tokių būna bėdų jaujoj! – nemandriai baigia Kazimieras.
Ką jis kalba, tas nevidonas!
Jai atrodo keista, vien tik keista, kad toksai Kazimieras visai naujoje sferoje. Ji ramiai klausia jį, jai net įdomu:
– Na, o ką tu darytum su tokia „caca“?
– Velnias visur to brudo, moterų, prisėjo! Moteris vis dar neina. Nors jau ir vėlu.
– Jei ponia atėjot pasišildyti, tai sėskit. Jei ne – tai seniai reikėjo išeiti... – visai logiškai galvoja Kazimieras.
Ji svaigsta. Garai ją kvaišina.
Vėlyba naktis. Durys trinksi lauke neįmanomai į sieną. Eimutis eina laukan pažiūrėti, kas ten atsitiko.
Gaivi, graži naktis.
Rūksta jauja savo balsvais karčiais dūmais.
– Be nebus uždusęs tas žmogus tenai! – juokauja Eimutis pats su savim ir eina pažiūrėti jaujos.
Klojimas. Čia vėsu ir kažkodėl iškilminga, kaip ir kiekvienoje tuščioje ir erdvioje troboje. Kaip bažnyčioje ar kaip erdvioje nekūrenamoje seklyčioje rytmetį.
Naujo klojimo galai pilni kvepiančių šiaudų. Klojimas didelis, naujo fasono, su ištekliumi ir švarus.
Asloj – didelė krūva nesusemtų grūdų.
Įėjimas į jaują labai žemas. Įeinant reikia labai žemai pasilenkti, kad nesuduotum galva į rentinį.
Jaujoje tamsu, pilna dūmų. Pro dūmus matyti, kaip krosnyje raitos keli raudonai nudažyti kaspinai ir trata malkos.
– Ar jis iš tiesų nebus uždusęs...
– Kazimieras, ar gyvas? – sušunka šeimininkas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip suprasti Eimučio poelgį pabaigoje, kai jis užsklendžia jaujos duris, padega klojimą ir išvyksta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už durų Kazimieras išrėžia, kad žmona žadėjo nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį. Eimutis stovi „visai šaltas“, o ginčo balsai jam skamba lyg svetimų žmonių komedija. Ugnį jis uždega „kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką“, nes „reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų“, ir nori, kad vėjas sunaikintų sodybą ir padėtų išdildyti praeitį. Poelgį galima skaityti ir kaip kerštą, ir kaip atsižadėjimą: už užsklęstų durų lieka žmonės, o tekstas taip ir nepasako, kas jiems nutiko. Pabaiga ironiškai rami: Alžyre Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją.
Rašiniui: KaltėMeilėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.