Girdėti už durų pikti dviejų susipjovusių žmonių balsai. Nors jie pjaunasi kaip žvėrys, tarytum spjaudosi, bet šie balsai jam buvo svetimi. Tarytum iš tolo tegirdimi.

Staiga šeimininkė sušunka Eimučiui:

– Ne! Tu kaltas! Reikėjo man čia už tavęs tekėti, – visuomet toks išmintingas ir visų geriausias. Kas lindo andai antgatvės ir išveržė? Ar ne tu!

Moteris sukliko dar daugiau. Jau visai palaidai. Ji ėmė blevyzgoti kažin ką apie meilę.

Durys buvo trankomos. Pro stogo plyšius blizgėjo balsvo dangaus sklypeliai. Eimutis stovėjo visai šaltas, tarytum šiedu žmonės jo nelietė. Paklausęs balsų, lyg kokių svetimų žmonių komedijos, ir jų nebesuimdamas, jis per trumpą valandą visai rimtai sukombinavo savo ateitį.

Jis paėmė pluokštą šiaudų, ramiai padegė jį degtuku ir švystelėjo ant susigulėjusių šiaudų gale. Kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką. Reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų.

Ugnis sulinksmėjo. Aiškus ugninis žvėriokšlis, kaip vakarinės saulės nušviestas, straktelėjo per balkį ir, pasišokinėjęs ore, pasiekė savo liesa ranka įdžiūvusį šiaudų stogą, voratinkliais apkibusį, ir uždegė jį.

Stogas turėjo tuojau užsidegti.

* * *

Petras Eimutis nuėjo į kiemą. Dar buvo visur tamsu, ir tylu.

Ugnis išsiveržė pro stogą ir nuostabiu būdu prikėlė įmigusius žmones ūkyje.

– Klojimas dega! – sušuko pusbernis, bėgdamas pro šalį Eimučio. Eimutis pažiūrėjo į jį visai ramiai, analizuodamas jį, tarytum pirmą kartą pamatęs šį žmogų savo ūkyje. Toks jis jam atrodė svetimas šią valandą.

Eimutis labai norėjo, kad vėjas tikrai išblaškytų žiežirbas ir uždegtų sodybą. Kad nors tokiu fiziniu būdu galima būtų išdildyti kiek praeitį. Jis labai buvo susirūpinęs, ar sodyba tikrai užsidegs. Vėjas jam atrodė per lėtas ir neveiklus.