Eimučiui, šią valandą kažkaip sarkastiškai ir fantastingai nusiteikusiam, atrodė, kad Kauno konkė pleška kaip pasiutusi. Pilkas arklys (į Kauno konkę tekinkomas tik vienas arklys), nesiekdamas žemės, pleška gatvės užsisukime iš senojo miesto į naująjį. Tik akyse sumarguliavo. Kaip karuselėje ar baltai nudažytas švino arkliukas žaislelyje tik ūžia, net mirksi akyse iš to greitumo.

Taip pat atsistojo namai aukštielninki, kaip dabar futuristų piešiama. Žmonės žingsniavo, lyg skubiai pastūmėti vienu kartu visoje gatvėje ir vėl staiga sustabdyti, kaip dabar kad rodo filme, kuris tuomet buvo dar nežinomas, arba kaip dabar kad esti gedulo minutę staiga visiems sustojus kaip sužavėtiems ir vėl taip keistai visiems imant iš karto judėti, kalbėti ir eiti.

Petras Eimutis, pasirinkęs sau vietą vagone prie lango ir žiūrėdamas į nubudusias rytmečio apylinkes, pats kaip ir pralinksmėjo. Beprisimindamas savo berną, jis net nusijuokė:

– Velnio šeinė katarinka...

Jis žinojo, kad daugiau taip kalbėti ir galvoti jis nebeturės progos. Baigta! Jis visai užsimiršo, bežiūrinėdamas žiemos rytmečio apylinkes, tarytum pirmą kartą jas būtų išvydęs. Kaip turistas. Tokios jam pasirodė skaisčios jos, tarytum keli švelniai paimti tildančios muzikos akordai.

Ateityje – tik skaidri senatvė. Ir kelionė.

* * *

Petras Eimutis, besitrankydamas po pasaulį, pagaliau atsidūrė Alžyre. Čia nutarė jis galutinai sustoti ir apsikasti.

Miestas gyventi nėra nei patogus, nei per daug įdomus. Kaitra. Eimutis net suspėjo surasti sau pažįstamų žmonių mieste. Tiesa, labai panašių į Merkelienę Kaune.

Jis visai nesistebėtų sutikęs ją vieną gražią dieną čionai, prie kurios krautuvės rentinio. Bet apie ją, žinoma, jie neturi jokių žinių.