Bet klojimas degė vis labiau. Aplink jį šokinėjo jau kažin kokie žmonės. Kaip kokie laukiniai kariai, pralaimėto karo šokį betrypsnodami. Negalima buvo abejoti, kad ir kitos trobos tuoj užsidegs.

Vėjas buvo vienintelis Eimučio draugas šią valandą.

Petras Eimutis įėjo lėtai į seklyčią, paėmė keletą kelionei reikalingų daiktų ir dokumentų. Sumetęs šį šlamštą į valizą, jis išėjo į miestą. Tarytum jo šita kelionė seniai jau buvo numatyta ir ją visai lengva vykdyti.

Švito.

Traukiniai turėjo tuojau pradėti eiti Kauno stotyje. Vis vien į kurią pusę.

Jis norėjo šią valandą atsigręžti bei pasižiūrėti į savo sodybą. Jis buvo įsitikinęs, kad jo draugas – įniršęs vėjas – drasko kiek įmanydamas trobas ir netrukus baigs jo pradėtą darbą.

Petras Eimutis priėjo upę, kur vasarą žmonės keliaudavo kareivių užtiesiamu pontonu, dabar pavaduojamu ledo. Jis susikaupė valandėlę kaip su savo tėvyne atsisveikinęs žmogus. Prieš kelerius metus jis taip skubėjo čionai, prie šito tilto, norėdamas sutikti vieną moterį, kurią dabar taip staiga apleidžia.

Kauno miestas jau buvo nubudęs.

Kepykla, vadinama „turkų“, jau buvo atdara. Pilna prigriauta languose ir ant stalų skaisčiai pagruzdintų, it nulakuotų, kvapių pyragaičių ir pyragų. Jis žinojo, kad tai rusų-turkų karo metu paimti belaisviai dabar duoną čia kepa, kitados jų įsteigtoje kepykloje... „Iš kur jie galėtų būti kilę? Irgi žmonės...“

Kauno gatvėmis jau ėjo valdininkai, daugiausia – geležinkelio ir kiti, menkesnio kalibro; žydės it nėščios tempė dideles, vos pavelkamas pintines su skaisčia, ką tik iškepta duona. Prie užsisukimo džangsėjo konkė.

Eimučiui, šią valandą kažkaip sarkastiškai ir fantastingai nusiteikusiam, atrodė, kad Kauno konkė pleška kaip pasiutusi. Pilkas arklys (į Kauno konkę tekinkomas tik vienas arklys), nesiekdamas žemės, pleška gatvės užsisukime iš senojo miesto į naująjį. Tik akyse sumarguliavo. Kaip karuselėje ar baltai nudažytas švino arkliukas žaislelyje tik ūžia, net mirksi akyse iš to greitumo.

Taip pat atsistojo namai aukštielninki, kaip dabar futuristų piešiama. Žmonės žingsniavo, lyg skubiai pastūmėti vienu kartu visoje gatvėje ir vėl staiga sustabdyti, kaip dabar kad rodo filme, kuris tuomet buvo dar nežinomas, arba kaip dabar kad esti gedulo minutę staiga visiems sustojus kaip sužavėtiems ir vėl taip keistai visiems imant iš karto judėti, kalbėti ir eiti.

Petras Eimutis, pasirinkęs sau vietą vagone prie lango ir žiūrėdamas į nubudusias rytmečio apylinkes, pats kaip ir pralinksmėjo. Beprisimindamas savo berną, jis net nusijuokė:

– Velnio šeinė katarinka...

Jis žinojo, kad daugiau taip kalbėti ir galvoti jis nebeturės progos. Baigta! Jis visai užsimiršo, bežiūrinėdamas žiemos rytmečio apylinkes, tarytum pirmą kartą jas būtų išvydęs. Kaip turistas. Tokios jam pasirodė skaisčios jos, tarytum keli švelniai paimti tildančios muzikos akordai.

Ateityje – tik skaidri senatvė. Ir kelionė.

* * *

Petras Eimutis, besitrankydamas po pasaulį, pagaliau atsidūrė Alžyre. Čia nutarė jis galutinai sustoti ir apsikasti.

Miestas gyventi nėra nei patogus, nei per daug įdomus. Kaitra. Eimutis net suspėjo surasti sau pažįstamų žmonių mieste. Tiesa, labai panašių į Merkelienę Kaune.

Jis visai nesistebėtų sutikęs ją vieną gražią dieną čionai, prie kurios krautuvės rentinio. Bet apie ją, žinoma, jie neturi jokių žinių.

Kartkartėmis, užeidamas pas laikrodininką Ziferblatą pataisyti savo laikrodžio, jis kaip kokiame klube dažniausiai sutinka tenai siuvėją Kabačniką ir mėsininką Lichtenšteiną, – tai vis iš Lietuvos išemigravę žydai. Jis mėgsta su jais išsišnekėti apie Lietuvos praeitį ar apie Lietuvos gamtos grožybes. Jie visi myli savo tėvų dabar apleistą šalį ir visai patvariai yra prie jos prisirišę.

Dabar Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją, žinoma, daugiausia dėl savo užgaidos.