Kartkartėmis, užeidamas pas laikrodininką Ziferblatą pataisyti savo laikrodžio, jis kaip kokiame klube dažniausiai sutinka tenai siuvėją Kabačniką ir mėsininką Lichtenšteiną, – tai vis iš Lietuvos išemigravę žydai. Jis mėgsta su jais išsišnekėti apie Lietuvos praeitį ar apie Lietuvos gamtos grožybes. Jie visi myli savo tėvų dabar apleistą šalį ir visai patvariai yra prie jos prisirišę.
Dabar Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją, žinoma, daugiausia dėl savo užgaidos.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip suprasti Eimučio poelgį pabaigoje, kai jis užsklendžia jaujos duris, padega klojimą ir išvyksta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Už durų Kazimieras išrėžia, kad žmona žadėjo nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį. Eimutis stovi „visai šaltas“, o ginčo balsai jam skamba lyg svetimų žmonių komedija. Ugnį jis uždega „kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką“, nes „reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų“, ir nori, kad vėjas sunaikintų sodybą ir padėtų išdildyti praeitį. Poelgį galima skaityti ir kaip kerštą, ir kaip atsižadėjimą: už užsklęstų durų lieka žmonės, o tekstas taip ir nepasako, kas jiems nutiko. Pabaiga ironiškai rami: Alžyre Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją.
Rašiniui: KaltėMeilėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.