Girdėti Kazimiero balsas. Jis urksi kaip meška. Tarytum tą mešką būtų prilankęs būrys bajorų vizitatorių ir išgrūdęs ją iš urvo. Jis kažką blevyzgoja apie nebaigtus minti linus.

Šeimininkas, kiek apsipratęs su dūmais ir tamsa jaujoje, įžiūri dabar, kad Kazimieras tyso ant linų pundų prie krosnies.

Jo glėbyje miega jo žmona.

Žmona, staiga pravėrusi akis, kažkaip keistai nusišypso ir ištaria neaiškiai kažin kokį žodį. Tarytum: „Petreli...“.

Šlapi, prakaituoti jos plaukai prilipę prie kaktos ir prie krūtinės. Raudona multaninė jos bliuska atsegta.

Susivokę, kas atsitiko, jie abu iškart kilstelia ir atsisėda asloje. Kaip du labai nuo dūmų ir išgąsčio išvargę žmonės.

Ji ištiesia į jį rankas. Nelygu skęsdama.

Šeimininkas užtrenkia duris ir sunkiai užsklendžia jas mediniu vąšu.

Jis dabar vienas tuščiame šaltame klojime. Pro klojimo stogą žybčioja nakties dangus. Tai jo sunkiausioji gyvenimo valanda. Nors sunkių valandų jis nemaža turėjo. Užsklendęs duris, jis valandėlę stovi visiškai ramiai, nepajudėdamas iš vietos, kaip girtas ar žado nustojęs.

Jis girdi, kaip žmonės už užsklęstų durų tyliai kuždasi.

Staiga atsiliepia Kazimiero balsas:

– Neštukavok, ponai, leisk! – Jis pradeda savo jaučio stiprumo pečiais veržti užsklęstas jaujos duris, net rentinys juda, bet durys neįveikiamos. Jos tik braška.

– Petrai, klausyk, leisk, aš tau viską papasakosiu... – beldžia savo silpnomis rankomis į duris moteris.

– Jis kaltas! Kodėl tu jo neišvarei ir laukei? Aš tau visuomet sakiau. Leisk!

– Kas čia kaltas? – atsiliepia storas Kazimiero balsas. – Ar ne pati žadėjai nunuodyti šeimininką ir ūkį pasisavinti? Dar mane kaltinsi...

– Velnio šeinė katarinka!

– Tu – velnias...

Girdėti už durų pikti dviejų susipjovusių žmonių balsai. Nors jie pjaunasi kaip žvėrys, tarytum spjaudosi, bet šie balsai jam buvo svetimi. Tarytum iš tolo tegirdimi.

Staiga šeimininkė sušunka Eimučiui:

– Ne! Tu kaltas! Reikėjo man čia už tavęs tekėti, – visuomet toks išmintingas ir visų geriausias. Kas lindo andai antgatvės ir išveržė? Ar ne tu!

Moteris sukliko dar daugiau. Jau visai palaidai. Ji ėmė blevyzgoti kažin ką apie meilę.

Durys buvo trankomos. Pro stogo plyšius blizgėjo balsvo dangaus sklypeliai. Eimutis stovėjo visai šaltas, tarytum šiedu žmonės jo nelietė. Paklausęs balsų, lyg kokių svetimų žmonių komedijos, ir jų nebesuimdamas, jis per trumpą valandą visai rimtai sukombinavo savo ateitį.

Jis paėmė pluokštą šiaudų, ramiai padegė jį degtuku ir švystelėjo ant susigulėjusių šiaudų gale. Kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką. Reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų.

Ugnis sulinksmėjo. Aiškus ugninis žvėriokšlis, kaip vakarinės saulės nušviestas, straktelėjo per balkį ir, pasišokinėjęs ore, pasiekė savo liesa ranka įdžiūvusį šiaudų stogą, voratinkliais apkibusį, ir uždegė jį.

Stogas turėjo tuojau užsidegti.

* * *

Petras Eimutis nuėjo į kiemą. Dar buvo visur tamsu, ir tylu.

Ugnis išsiveržė pro stogą ir nuostabiu būdu prikėlė įmigusius žmones ūkyje.

– Klojimas dega! – sušuko pusbernis, bėgdamas pro šalį Eimučio. Eimutis pažiūrėjo į jį visai ramiai, analizuodamas jį, tarytum pirmą kartą pamatęs šį žmogų savo ūkyje. Toks jis jam atrodė svetimas šią valandą.

Eimutis labai norėjo, kad vėjas tikrai išblaškytų žiežirbas ir uždegtų sodybą. Kad nors tokiu fiziniu būdu galima būtų išdildyti kiek praeitį. Jis labai buvo susirūpinęs, ar sodyba tikrai užsidegs. Vėjas jam atrodė per lėtas ir neveiklus.

Bet klojimas degė vis labiau. Aplink jį šokinėjo jau kažin kokie žmonės. Kaip kokie laukiniai kariai, pralaimėto karo šokį betrypsnodami. Negalima buvo abejoti, kad ir kitos trobos tuoj užsidegs.

Vėjas buvo vienintelis Eimučio draugas šią valandą.

Petras Eimutis įėjo lėtai į seklyčią, paėmė keletą kelionei reikalingų daiktų ir dokumentų. Sumetęs šį šlamštą į valizą, jis išėjo į miestą. Tarytum jo šita kelionė seniai jau buvo numatyta ir ją visai lengva vykdyti.

Švito.

Traukiniai turėjo tuojau pradėti eiti Kauno stotyje. Vis vien į kurią pusę.

Jis norėjo šią valandą atsigręžti bei pasižiūrėti į savo sodybą. Jis buvo įsitikinęs, kad jo draugas – įniršęs vėjas – drasko kiek įmanydamas trobas ir netrukus baigs jo pradėtą darbą.

Petras Eimutis priėjo upę, kur vasarą žmonės keliaudavo kareivių užtiesiamu pontonu, dabar pavaduojamu ledo. Jis susikaupė valandėlę kaip su savo tėvyne atsisveikinęs žmogus. Prieš kelerius metus jis taip skubėjo čionai, prie šito tilto, norėdamas sutikti vieną moterį, kurią dabar taip staiga apleidžia.

Kauno miestas jau buvo nubudęs.

Kepykla, vadinama „turkų“, jau buvo atdara. Pilna prigriauta languose ir ant stalų skaisčiai pagruzdintų, it nulakuotų, kvapių pyragaičių ir pyragų. Jis žinojo, kad tai rusų-turkų karo metu paimti belaisviai dabar duoną čia kepa, kitados jų įsteigtoje kepykloje... „Iš kur jie galėtų būti kilę? Irgi žmonės...“

Kauno gatvėmis jau ėjo valdininkai, daugiausia – geležinkelio ir kiti, menkesnio kalibro; žydės it nėščios tempė dideles, vos pavelkamas pintines su skaisčia, ką tik iškepta duona. Prie užsisukimo džangsėjo konkė.

Eimučiui, šią valandą kažkaip sarkastiškai ir fantastingai nusiteikusiam, atrodė, kad Kauno konkė pleška kaip pasiutusi. Pilkas arklys (į Kauno konkę tekinkomas tik vienas arklys), nesiekdamas žemės, pleška gatvės užsisukime iš senojo miesto į naująjį. Tik akyse sumarguliavo. Kaip karuselėje ar baltai nudažytas švino arkliukas žaislelyje tik ūžia, net mirksi akyse iš to greitumo.

Taip pat atsistojo namai aukštielninki, kaip dabar futuristų piešiama. Žmonės žingsniavo, lyg skubiai pastūmėti vienu kartu visoje gatvėje ir vėl staiga sustabdyti, kaip dabar kad rodo filme, kuris tuomet buvo dar nežinomas, arba kaip dabar kad esti gedulo minutę staiga visiems sustojus kaip sužavėtiems ir vėl taip keistai visiems imant iš karto judėti, kalbėti ir eiti.

Petras Eimutis, pasirinkęs sau vietą vagone prie lango ir žiūrėdamas į nubudusias rytmečio apylinkes, pats kaip ir pralinksmėjo. Beprisimindamas savo berną, jis net nusijuokė:

– Velnio šeinė katarinka...

Jis žinojo, kad daugiau taip kalbėti ir galvoti jis nebeturės progos. Baigta! Jis visai užsimiršo, bežiūrinėdamas žiemos rytmečio apylinkes, tarytum pirmą kartą jas būtų išvydęs. Kaip turistas. Tokios jam pasirodė skaisčios jos, tarytum keli švelniai paimti tildančios muzikos akordai.

Ateityje – tik skaidri senatvė. Ir kelionė.

* * *

Petras Eimutis, besitrankydamas po pasaulį, pagaliau atsidūrė Alžyre. Čia nutarė jis galutinai sustoti ir apsikasti.

Miestas gyventi nėra nei patogus, nei per daug įdomus. Kaitra. Eimutis net suspėjo surasti sau pažįstamų žmonių mieste. Tiesa, labai panašių į Merkelienę Kaune.

Jis visai nesistebėtų sutikęs ją vieną gražią dieną čionai, prie kurios krautuvės rentinio. Bet apie ją, žinoma, jie neturi jokių žinių.

Kartkartėmis, užeidamas pas laikrodininką Ziferblatą pataisyti savo laikrodžio, jis kaip kokiame klube dažniausiai sutinka tenai siuvėją Kabačniką ir mėsininką Lichtenšteiną, – tai vis iš Lietuvos išemigravę žydai. Jis mėgsta su jais išsišnekėti apie Lietuvos praeitį ar apie Lietuvos gamtos grožybes. Jie visi myli savo tėvų dabar apleistą šalį ir visai patvariai yra prie jos prisirišę.

Dabar Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją, žinoma, daugiausia dėl savo užgaidos.

Mėnesiena

Jiedu susitiko visai atsitiktinai restorane.

Jis dorojo skanius omarus, ji gnaibė savo ilgais pirščiukais vynuoges. Jos pirščiukais, primenančiais jam tas pačias vynu ir cukrum pertekusias uogas. Tuojau, iš pat pradžių, jis ėmė dievinti ją. Jis buvo įsimylėjęs ją, kaip priimta sakyti, – iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis pradėjo stipriau plakti. Protarpiais jis nustodavo kvėpuoti. Tais protarpiais mušdavo kraujas, ir jis būdavo pasiryžęs padaryti viską, ko tik ji geistų.

Lyg tyčia buvo pavasaris.

Po dviejų karštesnių žvilgsnių jiedu buvo susipažinę. Išėję gatvėn, jiedu susikalbėjo. Kitaip ir būti negalėjo.

Jis dirbo kaip jaunesnis, ką tik priimtas valdininkas užsienių reikalų ministerijos protokole. Jis pasiryžęs buvo progresuoti. Ko daugiau reikia? Jo jaunystė, jo užimama vieta ir ypač šis, ką tik įvykęs susipažinimas jį kelte kėlė. Tarytum įmantriai buvo prišriubuoti prie nugaros geri sparnai ir kelte kėlė jį aukštyn. Jį. Su tikros angliškos medžiagos gerai pasiūtais rūbais. Su jo drąsiomis ir šią valandą skaidriomis mintimis, gerai prilygintais ir sutvarkytais plaukais. Kaip ir pridera protokolo darbuotojui.

O ji?

Ji buvo – viskas. Ji buvo – nuotaka. Ką tik atvykusi į miestą, ta turtinga dvarininko duktė. Skaisti, gerai išauklėta. Ir drąsi kaip šitas pavasaris ir skaisčių perspektyvų moteriškė. Ir su savo laibais pirščiukais tų vynuogių saldumo. Su skaisčiomis liemens ir kitokių moters dalių linijomis, kurios ypatingai harmonizavo po nauju, irgi pavasariškos medžiagos tayloru. Būsimas aukštas ministerijos valdininkas paskambino, kad jam atsiųstų dar aukštesnio šefo automobilį, kurį jam pavykdavo retkarčiais numaukti ministerijos oficialiems ir mažiau oficialiems reikalams. Taip ir dabar. Nors dabar buvo gana vėlu. Tiksliau – apie vidunaktį.

Jie važinėjosi skaisčiomis miesto apylinkėmis. Gera mašina urzgė kaip tolimos pasakos akordai. Minkšta patentuotų spyruoklių sėdynė juos supo ir nuolat viens prie antro artino.

Mašina lėtai, visai lėtai dunksnojo ir pynė jiems jaunystės pasakas. Tarytum ir jai buvo taip gera, tai pačiai mašinai. Jie nė nejuto, kad važiavo. Jiems atrodė, kad jie plaukia kažkokia išsvajota gondola žavėtinais Venecijos kanalais. Kurios, tiesą pasakius, jie dar nei vienas, nei antras nėra matę. Jie tik girdėjo. Retkarčiais atsidusdami ir atsidurdami danguje, tai vėl suspėdami nuvokti pakaunės skaisčių šlaitų žalumą. Protarpiais jis nejautė kitokio likimo, ji liksianti jo. Pievos, miškeliai, takai žvyruoti ir nežvyruoti, viskas buvo nulieta keistos mėnesio šviesos. Ir lengvučio šydo viskas buvo pridengta. Veidai atrodė tokie keisti. Jis buvo pasiryžęs viskam. O automobilio šešėliai – tokie gaivūs, tiršti. Automobilio šešėliai gulė ir šliaužė ant sultingos parko žolės.

Jiedu pasipasakojo savo istorijas.

Iš to staigumo ir ji atsiduso: „Ką darysi, kai žmogus toks neturtingas. Tamsta – tai kitas dalykas, tamsta gali greitai būti prezidentu.“

– Aš? – net įsisvajojęs jaunikis nusistebėjo tokia perspektyva, tiek, jam atrodė, tolima ir keista. Savo damai kiek nuraminti jis tarė: „Prezidentų ateitis tokia ilga, atmink tamsta, tokia konkurencija...“

– Aš netekau visko, – sakė įsidrąsinusi panelė, su karšta širdimi ir tokiu nauju, ką tik pasiūtu kostiumu, kuris jai ypatingai tiko.

– Ko „visko“?

– Dvaro.

– Kas gi jį pagrobė? Kas atsitiko?

– Na, tamsta žinai gerai, viskas nusavinta.

– Kaip tamsta dabar gali gyventi?

– Kaip? – truktelėjo pečiais.

Jis buvo jaunas ir herojiškas. Ir tąja savo jaunatve turtingas. Argi jis neįpintų ką į šį liūdną akordą?

– Viena likau...

Nors tai buvo tiesa, bet šie niūrūs niuansai, atrodė, mažiau derinosi su tokiu linksmu asmeniu kaip ji.

– Tamsta! – jis šoko gelbėti jos. Jis net prisiglaudė lūpomis prie jos rankų. Sąlygos buvo tokios patogios: mėnesėlio šviesa ir vienuma.

Po to jie aptarė, kad geriau būtų juodviejų likimą suderint. Po to, žinoma, kai jis bus palypėjęs tarnybiniais laiptais kiek aukštėliau (jis dabar buvo gana žemai). Ji labai gerai suprato jo intenciją. Jie buvo šią valandą laimingi.

Iš ryto nieko, o dabar viskas! Liepsnojo viduje jaunuolis. Bet staiga ji pašoko taip ūmai, kad jaunuolis vos sugebėjo atsipeikėti.

Dama užsidengė veidą savo laibutėmis rankomis kaip skaudžiai užgautas vaikas. Tarytum ji verkė ar iš susigraužimo spaudė galvą.

– Kas atsitiko? Kas atsitiko? – Jis kvotė save, kuo bus ją užgavęs. Žodžiu, veiksmu (kurio nebuvo), ir negalėjo dovanoti sau tariamos kaltės.

– Aš pamečiau auskarą! – Panelė pakando lūpas iš baimės.

– ?

Ji atsilošė į automobilio sėdynę. Jis atslūgo. Prakaitas buvo bepradėjęs pasirodyti. Jis irgi atsilošė automobilio sėdynėn. Jis nustebo. Jis pasižiūrėjo į ją ir taip pat į antrąjį, dar bekybantį ausyje, tokioje apetitiškoje vietoje prie kaklo, stambų auskarą. Sulygino perlo stambumą su savo mizernomis mėnesio įplaukomis, taip pat – su jos sopulio didumu ir nutarė, kad šitoji nelaimė vis dėlto galima pataisyti. Auskaras – tai dar ne viskas! Atslūgo jis kiek ir išlygino savo kaktoje raukšles kaip po sunkios ir komplikuotos problemos ministerijoje.

Jis liepė sustabdyti auto. Kiek jie ieškojo vežime ir parko vejose, perlo surasti jiedviem nepavyko. Mėnesienos kelionė buvo sutrukdyta. Apsišarmojęs ir šviesiomis skraistėmis apsikutojęs, pradingo mėnulis, mūsų riteriškos poros privargintas. Paliko žvyruotas kelias – plikas, bet – nemistiškas kaip pirma. Nuotaika dingo.

Jis žiūrėjo į ponios ausį. Didelis perlas. Šeimos palaima. Brangus atminimas, susijęs su namų praeitim. Su tėvais ir dvaru. Ji – jo viešnia šiandien. Jis ją adoruojąs.

Jis tarė:

– Tai įvyko per mano neapsižiūrėjimą. Tai mano kaltė (jis žiūrėjo maždaug, kodėl kartais gali išsinerti ponioms auskarai). Aš atsiteisiu. Tamsta rytoj turėsi tokį pat perlą! – akcentavo jis savo pažadą.

– Niekados! Ką tamsta manai apie mane? Be to, ką žmonės pamanytų?..

– Aš žinau, tamstai tai nemalonu.

– Iš viso aš nenorėčiau daugiau apie tai kalbėti.

Kokia ji altruistė!

Bet ji tebebuvo nuliūdusi. Po gana ilgų prikalbėjimų sutiko priimti iš jo (ji pabraukė šį žodį) tą, ką jis buvo pažadėjęs.

Jiedu atsiskyrė labai draugiškai. Jis svajojo apie ją visą naktį ir negalėjo užmigti. O kada užmigo sunkiai nusikaltusio valdininko miegu, tai sapnavo, kad jis pats gaudo rieškučiomis Pietų vandenyne perlus. Sunkus buvo tai darbas. Net suprakaitavo. Perlas yra perlas. Jis ėmė visu atsidėjimu skaičiuoti, iš kur šią valandą galėtų paimti tiek pinigų tokiam perlui įpirkti ir negalėjo užbaigti. Iš tų skaičiavimų nieko neišėjo. Pinigai reikalingi šiandien, tuojau!

Mintis, jį labai kankinanti, nutrūko.