Ignas Šeinius · 1889–1959

XXV dalis

105-116 psl. iš 184·apie 25 min.·4 paaiškinimai·3 klausimai

105 psl.

Ant rytojaus tuoj, kaip buvo sušnekėta, visus darbus atlikęs, nukiutinau paskirtojon vieton.

Buvo tai didelis, augštas, tankiais krumais apaugęs, skardis. Tenai augo ir alksniai, ir jievos, ir šermukšniai, ir kai-kur jaunas klevelis.

Atsisėdau jievų pavėsyje ir laukiu jos.

Apačioje tyliai šnabždėdamos, gerėdamosi pavasariu, pliuškena ežero vilnįs. Plaka į kraštus, tarytum jiems pasakoja ką. Švelniai-maloniai.

Girdėtis linksmųs narų šukavimai, rėkavimai laukinių ančių, besidžiaugiančių savo mažyčiais.

Aplinkui krumeliuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterėja šakelė, – tai kokia paukštytė neša savo besočiams maistą. Jie cypia – rėkia sulaukę...

Štai sušlamėjo kas netoli. Smarkiai, greitai. Žiuriu, beišlendanti iš tankumyno mano Kazytė. Apsitaisiusi tamsiai raudonu sijonu ir balta nažutka. Prisisegusi į krutinę gėlių pluoštelį. Naminės gėlelės ir pievoje nuskintos. Naminės viduryj, o tosios vainikėliu aplinkui.

– Mat kur jo sėdžiama! O aš kadaikš-čiau jieškau po visą Raganakrumį. Jokiuo budu rasti negaliu... Ar senai čia atėjęs? – paklausė sėsdamosi greta.

– Ne, da nesenai, – atsakiau.

– Tie tau! O aš bastausi-bastausi, nėr jo. Ir da čia atėjęs sėdi sau ramiai.

– Aš laukiau.

– Geras esi, nėra ko sakyti. Verta paglostyti.

– Kad mat negalėjau anksčiau. Bučiau senai atėjęs.

– Ir čia sėdėjęs?

– Tai kur gi?

– Gi reikia vaikščioti, jieškoti. Taip galima butų ir ligi-pat vakaro nerasti. Laimė, kaip aš da tave radau. Visai nesimatė, nei iš arti. Bridau-bridau, taip sau, ir užbridau galų-gale. Botago tau reikia.

– Už ką? – stebėjausi pro juokus.

– Kaip tai už ką? Ar nežinai? Pirmiausiai, atėjai vėlai, o paskum, įlindai tarp tokių krumų, kad nei nerasti.

– Ateiti anksčiau negalėjau. Buvo šiek-tiek darbo: keletas porų krikštan ir taip šis-tas. Atsisėdau čia, kad labai gražu ir niekas nepamatys.

106 psl.

– Tikrą tiesą sakai?

– Nei truputėlio nemeluoju.

– Tikiu jau. Ką padarysi, – nusijuokė.

– Ir nepyksti?

– Ir nepykstu... Tu toks geras-geras, kam ant tavęs pykti. Meilus, yt mažas avinėlis, – prisiglaudė savo veideliu į mano veidą.

– Gera ir tu, – apsikabinau ją.

– Ar ištiesų?

– Kaip angelėlis kokia,

– Tai pasibučiuokiva.

– Pasibučiuokiva.

– Senai-senai jau bučiavovos.

– Oi senai, – atsiminiau tuos tylius laimingus vakarus.

Užsimiršova tame pasibučiavime, tarytum išnykova kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo pasaulio.

– Papasakok dabar, kaip kentėjai, kaip verkei užu mano galvelės, – paprašiau.

– Gerai. Ar nori?

– Noriu.

– O tau sunkus buvo tas laikas? – paklausė iš savo pusės.

– Begalo sunkus. Bet tau tur-but daug kartų sunkesnis?

– Daug kartų, daug... – skausmingai nutęsė balsą, akeles užmerkusi.

– Ne! Nepasakosiu da, – sako. – Taip pasėdėsiva... Žiurėk, koksai dangus gražus. Toks mėlynas-mėlynas, tarytum bėdulė kokia. Ir kokie puikųs, balti debesėliai ant jo plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai-kur po du... Žiurėk, kaip šiedu, – parodė piršteliu, – gražiai skabinasi, bučiuojas, glaudžias į kitas kitą.

– Matau, sesele.

– Gera jiem, gera. Kaip mum, tur-but... Žiurėk, va jiedu jau į vieną susiliejo. Jau vienas, tiktai vienas. Štai skiriasi jau. Po truputį, po truputį. Žiurėk, visai išsiskyrė! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis štai nyksta; tuojau visai jo nebus... Išnyko, nabagėlis. O tas plaukia ir plaukia. Liudnas koks. Jam, matyti, skaudu; jis gaili ano. Gaili?

– Gali but, kad gaili.

107 psl.

– Žvilgterėk ton pusėn. Matai, kiek tenai smulkučių debesėlių? Ir visi vienijasi, skirstosi. Išlengvo vis kaip, ramiai. Susilies ir išsiskiria, susilies ir išsiskiria... O tenai va, ties bažnyčios bokštu, matai kokiu du dideliu debesiu kitas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų, kitas augštai pakėlęs laiko. Į jį išsižiojęs vilkas lekia. Sudraskys rodosi... O ano debesėlio, kuris vienas plaukia, žiurėk jau nėra. Kaip greitai išnyko... A va ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rumai kabo... Visaip tie debesįs draikosi. Kodel taip?

– Dievas juos žino.

– O tu nežinai?

– Ką ten juos gali žinoti. Juos vėjas visaip nešioja, visaip drasko; vienoj vietoj jie taip išduoda, kitoj kitaip ir mums žiurint panėši tai į gyvulius kokius, tai į paukščius, tai net į žmones.

– Ir aš taip-pat manau. Bet žmonės sako, kad jie reiškia ką-nors, kaip kam parodo ką. Jeigu angelą pamatysi skrendantį, tai lainmingas busi, jeigu seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi iškarto pamatyti. Taip?

– Žinoma.

Nutylova. Sužiurova į dangų, į tuos visokius debesėlius. Ir netikėjova, rodosi, savo pasiaiškinimams. Norėjova, laukėva, kad jie patįs ką pasakytų, patįs paaiškintų, kodel jie taip plauko, draikosi.

Jie nieko nesakė. Vien tik vienijosi, vieni nuo kitų bėgo ir nyko dangaus bedugnėje. Ramiai-iškilmingai.

Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesėlis ir sustojo viršuje ties mum. Prasitęsė toliau. Saulelę užtemdė. Ir kažin kas netaip pasidarė. Truputį šalta, tarytum liudna, lyg jis but pavogęs ką.

– Dabar, jeigu nori, papasakosiu, – sugrįžo akelėmis Kazytė nuo debesėlių. Tarpkrumin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė.

– Papasakok, papasakok! – yt ko ištroškęs, senai jau laukęs, paprašiau.

108 psl.

– Klausyk. Antrą Velykų dieną, jau pavakariais pareina motina iš sodžiaus nieko nesakydama puola į mane ir trenkia su kumsčia pakalon. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin ir visu savo smarkumu bloškia į žemę.

Aš persigandau, nežinau kas daryti.

Parbloškusi asloje ėmė mušti ir kojomis spardyti. Ir vis tyli, nieko nesako.

Pamaniau, kad su ja kas-nors negerai pasidarė, kad ji paduko. Pradėjau rėkti visu balsu, pagalbos šaukti.

Inbėgo tėvas ir visas išbalęs, kaip drobė, klausia jos:

– Ką tu dirbi?!

Ji vis tyli ir da pikčiau mane muša.

Galop jis sugriebė ją už pečių ir ataplėšė nuo manęs.

Tuomet motina užsidengė priekaiščiu akis ir parpuolusi ant suolo baisiai užraudojo.

Tėvas, atkėlęs mane visą sudaužytą, ėmė rupestingai klausinėti:

– Sakyk, Kazyte, kas čia atsitiko?

– Nieko nežinau, tėveli...

Tuo tarpu motina pradėjo tarti savo raudai:

– Tai tau dukrelė, tai tau musų geroji! Tai ką ji padarė! Suėdė ji mane, suėdė! Suteršė ji musų namus, apibiaurino visą giminę!... Aš tau sakiau, aš tau sakiau, jog reikia geriau ją priturėti, reikia geriau įžaboti! Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis!

– Už ką tu ją keiki, aš nesuprantu, – visai nusiminęs ėmė ją tėvas spirti.

Aš gi sėdėjau, kaip avelė vilko nusigandusi ir nič-nieko nesupratau, kas čia yra.

– Už ką?! – suriko atsistojusi motina. – Tu da nežinai už ką?!... Tu nežinai ką padarė tas prakeiktas kupris su tavo dukterimi?! Tu nežinai, kad jis sugadino-sudergė ją?!

– Kaip? Kaip?!

– Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus šnekos, tai žinosi!

Man galvoje juoda, tuščia pasidarė. Visu kunu, kaip ledas, šalta srovė perbėgo.

– O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, – barė motiną tėvas. – Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar save.

109 psl.

– Užmušti ją, užmušti! – vėl šoko į mane su kumštimis, bet tėvas ją atastumė. – Nelaiminga aš, nelaiminga tokia paleistuvę pagimdžiusi, – atgalion ant suolo krito. – Kad geriau ir tavęs bučiau nepažinusi... Kur man dabar dėties, kur man dabar dėties?... Tegul geriau negyventų toksai vaikas...

– Na, ką tu dabar man atsakysi? – piktai priėjo į mane tėvas.

– Ką gi aš galiu atsakyti, budama visai nekalta ir nieko apie tat nežinodama, – ištariau pro ašaras.

– Ne, tu žinai! O kad pasakytumei teisybę, tai... – ėmė į kampus dairyties.

– Tėveli mylimas, mano brangus, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, – puoliau jam rankų bučiuoti.

Bet jis išsirovė ir nuėjo užu krosnies.

Girdžiu, jog virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš grinčios. Įlėkusi seklyčion užsirakinau duris.

– Ką jie čia mane nekaltai plaks! Kur nematyta! – galvojau ir langinyčias iš vidaus užsidarinėdama.

Atsivijo jiedu paskui.

– Atidaryk, o ne tai užmušiva, – grąsino.

– Darykit, ką jau norit, – atrėžiau piktai.

– Duris išlaušiva!

– Laužkita.

Kaip beldė, ko nedarė, vienok neištraukė manęs iš tenai.

Arti dviejų dienų neišėjau.

Kitas dienas jau nepuolė mušti, nors nuolat grąsino, bet užtat pamokslų, pamokslų buvo!

Ir daug aš pervargau, daug iškentėjau, daug karčių ašarų išliejau, kolei nepašaukė jų klebonas ir neišaiškino jiems, kad da čia nieko blogo neesą atsitikę, nieko su manimi nepasidarė. Vargu-negalu intikėjo seniai. Sakėsi dagi paskum, kad klebonas jiedviem pasakęs, jog meilei kelio negalima esą užstoti, jog reikia dukrelę leisti užu to, į ką jos širdelė traukia ir jog, Dieve sergėk, negalima esą varu už nieko varyti, nes tuomet tėvai patįs savo vaiko gyvenimą sugriauną, jį pražudą ir jis užtat visą savo amžių turi juodu keikti.

110 psl.

Tečiau, kuomet aš jiem pasakiau, kad tiktai užu to tekėsiu, užu ko norėsiu, motina man atsakė:

– Užu ko norėsi, užu to tekėk sau; bet užu kuprio, kad čia man žemė skirtųsi, niekados neištekėsi!

– Tikrai, Kazyt, užu jo mes tavęs neleisiva. Pagalvok tiktai pati... – pritarė jai tėvas.

– Nieko negalvosiu! – smarkiai atsispyriau.

Panašiai ne vieną dieną mes susikertame. Ir niekas neapgali...

– Matai, tai vis del tavęs, – užbaigė ji gailiai-gailiai į mane akutes pakreipusi ir giliai atsidususi.

– Kad tik tu truputį butumei kitoks, kad tiktai neturėtumei tos kupros, butų visakas gerai; senai, gal, jau bučiau tavo, – ėmė ji po valandėlės man sakyti, žemai palenkusi galvelę. – Tėvai nei kiek butų nesipriešinę, butų senai išleidę. Su noru didžiausiu. Bet dabar... Ir žmonės sako: „Kur jai užu tokio eiti: ji gali sveiką-gražų vyrą iškirsti.... Nejaugi jau negalima atitaisyti tos kupros? Juk gal gydytojai galėtų taip padaryti, kad jos nebutų, kad ji išnyktų?

– Taigi, kad negalima, – atsakiau, kaip skradžių žemę virsdamas.

Paraudonijo ir ji. Yt serbinta, raudona buvo.

Tarytum sugauti, nutylova. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš ir ji neturėjova, rodos, ko šnekėti. Į šalis dairėvos, į kitas kitą. Susitiks mudviejų akįs, tai ir kreipiava jas šalin. Nemalonu lyg žvilgsniai butų sumegzti.

– Ko mudu tyliva? – pertraukiau galų-gale tylą.

– Gi ir aš nežinau, – atsakė ji išlengvo, trumpai.

Ir vėl nutylova.

Mano galvoje išdygo menka-mažutė mintis. Augo ji, kėlėsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau – skubiau. Ir išsiveržė-išskrido galop. Kad ir bučiau norėjęs, negalėjęs bučiau jos sulaikyti. Smarki ir galinga buvo. Ir ne nauja, rodosi:

– Ar tu pirma manęs mylėjai ką-nors?

– Ką sakai? – lyg nesuprato, lyg neužgirdo.

– Ar seniau, pirmai mylėjai ką? – švelniai, lac įsivogdamas jos širdin, atkartojau.

111 psl.

Nusigandau paklausęs.

– Kam tau? – šaltai akysna pažiurėjo.

– Taip tiktai....

– Tai kodel klausi?

– Kad neturiva ko šnekėti; tu papasakotumei ką, aš paklausyčiau.

– Tai papasakok tu, aš paklausysiu, – staiga meiliai-meiliai galvelę pakreipė.

– Aš da nieko nemylėjau ir manęs niekas.

– Gal gi ir aš nieko?

– Nek, tu tur-but mylėjai...

– Mylėjau, – netuoj atsakė. – Bet kokia ta meilė buvo: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylėjau? Gi rusą, burlioką. Buvo jis liaudies mokyklos mokytojaus sunus; ton mokyklon aš dvejetą žiemų vaikščiojau mokinties. Kada aš buvau pirmame skyriuje, jis jau buvo trečiame, baigė. Paskum jį tėvas išsiuntė mokytojų seminarijon. Atvažiuodavo tik vasarai, Kalėdoms ir Velykoms. Baisiai išsiilgdavova vienas kito. Užtat atvažiavęs saldainių, įvairių tėtyčių man atveždavo. Lakstydavova kartu po miškus, rinkdavova gėles pievoje, eidavova uogauti. Tėvai mum nelabai gindavo – geruoju tarp savęs gyveno... Jis buvo neapsakytai gražus vaikas, tiktai man tuo jis nepatiko, kad buvo burliokiukas. Jis žadėjo persikrikštyti, kad man visai patikus.

– O kaip pasibaigė? – neiškentėjau nepertraukęs.

– Pasibaigė taip, kad išsiskyrėva. Mat, jo tėvą iš šitos vietos perkėlė kitur, labai kur toli. Paskutinį kartą atsisveikinova musų klojime. Raudojova net apsikabinę, kitas kitam „sudieu” sakydamu. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tada užu jo eisiu, kada jis bus katalikas.

Kvaili mat da buvova. Kas gi man, tur-but, kokių dvyliką metų buvo, o jam nedaugiau kaip keturiolika.

Bet tenai užėjo mus tėvas, kažin ko klojiman atėjęs. Kad paėmė, žinai, šluotą, kad ėmė mus abu vanoti, kad nepataikėva kaip nei pro duris išbėgti. Paskum man vienai da geresnė pirtis buvo.

112 psl.

Tėvas ir seniau jau, pasergėjęs, kad mudu labai vienas į kitą artinavos, užgynė man mokyklon vaikščioti ir iš namų išeiti nebeleido. Galop ir su mokytojumi supyko, tai mum ir visai blogai buvo.

– O ar neužmiršai jo? – susirupinęs paklausiau.

– Kur tau. Nei pagamų nuo tos meilės neliko. Kas gali burlioką, savo priešą, mylėti.

Šlykštu man pasidarė. Juk kam man žinoti apie tatai? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau, kad nei kentėti negalėjau. O ėdė kartu ir ta žinia...

– Man užaugus mane daug kas pradėjo mylėti, daug kas važiavo piršliuosna, bet man visi jie tai del to, tai del kito vis nepatiko. Piršėsi-lindo į mane ir tavo pirmtakunas. Baisiai jo nekenčiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas, kaip kartis, kojas ir baltus, siaurus usus. Tėvam, tiesa, patiko. Labai net. Mokėjo su savo geru liežuviu pataikauti jiem, prisimeilinti. Gyrėsi savo keliais šimtais ir žemės kažin-kur esančiomis keliomis dešimtinėmis. Kad neturėjo dviejų priešakinių dantų, buvo daugiau, kaip tris kartus dešimtelgis, nieko nesakė, tylėjo.

Jokiuo budu negalėjau nuo jo atsiginti, taigi kartą intaisiau gerą štuką. Žiuriu, vieną vakarą ateina mano ilgapaltis, įsitaisęs-įsirengęs, usus, kaip katinas, įseilinęs-užraitęs. Grinčioje vienui-viena buvau. Paėmiau išsuodžėjau į krosnies kaktą pušinę, pastačiau prie durų. Ant josios puodelį, pilną vandens uždėjau. Pati pasislėpiau kampe. Apsikroviau visokiais drabužiais. Užsidengiau galvą. Laukiu. Žiuriu pro marškos skylę.

– Kas čia bus? – manau sau.

Girdžiu ineina priemenėn. Graibo kliamkę. Atidaro duris... Pušynė tėkšt! į veidą, puodelis bukt! ant galvos.

– Kad jumis perkunas, tokiuos kiaules! – trenkė durimis atgal, nusispjovė ir nubindino namon.

Nuo to karto, kad nors akis parodytų.

113 psl.

– Tai tu ir su manim taip-pat gali padaryti, – sakau pralinksmėjęs nuo tų juokų, nors kirminas širdį da labiau ėmė krimsti.

– Nek! – nekterėjo į mano kuprą pažvelgusi.

Nuo to žvilgsnio mano kuproje dilgterėjo kas.

Pasergėjau, kad ji tą dieną kaip tai kitaip pradėjo į mane žiurėti, kitaip šnekėti. Buvo ne tokia linksma ir meili, kaip visados. Pralinksmės kiek, nusišypsos meiliai, švelniai prisiglaus ir vėl užsimąsto-susigalvoja. Tarytum stigo joje ko, tarytum persimainė kas.

Stengiausi pro vargus nors aš buti linksmesnis ir meilesnis prie jos. Užminiau apie vestuves.

– Kada tu busi mano? Aš šeimininkės neturiu. Nėra kam valgyti išvirti.

– Juk tarnaitė yra.

– Kas man iš jos.

– Tai ko norėtumei?

– Tavęs sesele. Man liudna-nuobodu vienam.

– Kas gi mudu sužieduos?

– Kunigėlis musų.

– O kas gi palaimins?

– Tėvelei tavo.

– Nenorės jie. Nelaimins. Nekenčia tavęs.

– Tai patsai Dievulis. Jo geresnis palaiminimas.

– Reikia, kad tėvai pirma. Visados taip.

– Nek. Dievas pirma, paskum jau tėvai.

– Bet kunigas nesutiks, neleidžiant tėvams.

– Sutiks, aš tikrai žinau. Šnekėjaus apie tat.

– Kažin... Žmonės vėl pradės loti. Paleis savo liežuvius.

– Spjauti ant jų. Palos ir sustos, kaip matys, jog nebijova.

– Nežinau... – svyravo. – Gali pasisibaigti blogai.

– Bet galiva tai padaryti, kad niekas nežinotų, – inkalbinėjau.

– Kaip gi taip?

114 psl.

– Gi nueisiva pas kunigą, užsirašysiva ir paprašysiva, kad jis išsiųstų dispensą pas vyskupą. Nereikės nei užsakų. Ateis dispensas, nueisiva kokią naktį bažnyčion, kunigas ir suriš mudviem rankas. Paimsiva du ištikimu liudytoju, kurie niekados neišduos tos paslapties. Ir viskas. Tu gi po vinčiaus pareisi sau, o aš sau. Galėsi tyliai gyventi pas savo tėvus. Paskum, kada jiedu bus geru, kada suminkštės jų širdis, pasakysi tikrą tiesą ir su jų palaima pereisi į mane. Taip geriausiai...

Maniau, kad tasai mano sumanymas iškarto jai patiks. Bet ji, da man pasakojant, kraipė galvelę, pabaigus gi, atsakė:

– Tai kokios tenai bus vestuvės be jokios grožės, be iškilmės, be jokio daikto ir da naktį! Nei šis, nei tas.

– Ką gi aš padarysiu? – nuleidau balsą. Ir tolima-tolima ji man tuomet pasirodė. Visai pasiekti jokiuo budu negaliu.

Pasergėjo ji tat. Raminti mane ėmė:

– Palukėk da, broleli. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Visviena tu mane rasi. Anksčiau ar vėliau. Žinok, jog ilgiau siutas, stipresnis esti... Palaukiva da rudens, gal da tėveliai sutiks, gražiai mudu palaimins. Žmoniškiau viskas bus. Mum patiem bus geriau.

– Kad labai ilgai... – pradėjau daužyti lazdele pievą.

Staigu žvilgterėjau į vakarus, į sėdančią saulę, tarytum norėdamas atspėti tenai ką. Ji didelė, raudona skendo į tirštai pakilusius rukus. Kaskartą darėsi didesnė ir matėsi silpniau.

Paskendo-prapuolė.

Toje vietoje ištriško didelės-smarkios kraujų srovės. Nudažė rukus, nudažė debesius. Visas dangus pasruvo tuose kraujuose. Rodėsi nuplauks jie nuo dangaus ir visą žemę užtvins.

Ir paraudo pievos, miškai, ežero paviršius, kalneliai.

Krumų lapeliai rodėsi kraujo persisunkę ir bailiai-graudžiai tarp savęs šnabždėjo, tarytum skundėsi kam, pagalbos kieno meldė.

Man šiušu pasidarė. Plaukai ant galvos atsistojo.

115 psl.

Nusigandęs nutvėriau ją už rankos:

– Žiurėk, kodel taip viskas raudona?!

– Tikrai raudona, – atsistojo. – Bet tai prieš didelį vėją, – nusiramino. – Pamatysi, koksai rytoj bus smarkus vėjas, kad net medžius su šaknimis raus ir stogus draskys.

– Negali buti, – abejojau.

– Tikrai... Uh! kaip baisu, lac prieš kokį karą. Man patinka, kaip visur raudona-raudona... Dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir ant žemės taip-pat. O žiurėk, klonįs, grioviai tai net tarytum kraujo pilni.

Pažiurėjau. Atsigrįžau tuojau. Akis nukreipiau į rytus. Tenai kilo didelis, juodai-raudonas, kaip milžinas koksai, nakties šešėlis.

– Einava jau namon, – atsikreipiau į ją.

– Einava, – sutiko.

Po truputį, nei nepamatėva, visas raudonumas dingo kažin kur, išnyko.

Eidamu pakraščiu ežero žiurėjova į jo užstingusį paviršių. Nuo vandens kįla baltas, kaip šimtamečio senelio barzda, rukas ir gražiai-švelniai tiesiasi pievomis.

Vakarų aušružė išblyško, atslugo; paliko vien kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis.

Žvaigždytės dygo kita po kitos. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Gausiau siuntė spindulėlių dangaus bedugnėn.

– Ar tai tiesa, kaip kningos rašo, tos visos žvaigždytės esą tokios pačios saulės, kaip ir musiškė? Kitos ir didesnės. Rašo, jog apie jas visas esą po keletą planetų-žemių, ant kurių žmonės gyveną. Vienur tokie, kitur kitoniški. Begalo protingi ir da daug kartų menkesni užu mus. Ar tiesa?

– Beabejo tiesa, – patvirtinau. – Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja nuo tų planetų, nuo menkesnių vis ant geresnių. Gal ir mudu mirę pereisiva ant kitos, geresnės, pakliusiva ant kokios tolimos žvaigždytės. Tenai busiva kitokie, negu čionai, protingesni ir laimingesni. Nekęsiva tokio vargo, tokių persekiojimų.

116 psl.

– Labai butų gerai! – nusidžiaugė Kazytė. – Gal tenai tu nebebutumei kuprotas ir aš bučiau da gražesnė?

– Žinoma, žinoma! – laimingai nusišypsojau.

– Tai butų gera, tai butų gera. Aš ir dabar norėčiau pamirti ir nuskristi ant anos tai žvaigždytės, kuri taip šviesiai, nemirkčiodama žiba, – parodė į vieną aiškiausią.

– Nuskrisiva kada-nors, pasieksiva ją, bet da pirma reikia ant šitos žemelės pagyventi, reikia ant jos kuo galima pasidžiaugti.

– Kad čia džiaugsmo maža. Vis netaip ir netaip, kaip tu žmogus svajoji ir lauki...

– Eiki už manęs. Dviese linksmiau bus. Dviese džiaugsivos ir dviese liudėsiva. Vis lengviau, – priminiau vėl.

– Lengviau, lengviau... Bet da truputėlį pakentėti reikia... Juk vasarą taip gražu, tokios puikios naktįs... Rudenį... rudenį... – pakėlė galvelę į dangų, yt viską užmiršti stengdamosi. Rodosi, kad įmanytų, pasikeltų, nuskristų tenai. Čia ją spaudžia-slėgia kas. Begalo nuo jo pasiliuosuoti norisi.

Priėjova prie kluono. Ties svirnu matėsi ratai, parvažiavusių iš atlaidų Gervydžių.

– Tėvai jau parvažiavo! – nustebo-nusiminė Kazytė. – Nerado manęs namie, bus man! Sudieu! Aš greičiau lėksiu, – skubiai perlipė per tvorą ir pasileido risčia per visą kluoną.

Sugrįžau da į ežerą. Daugiau valandos vaikščiojau nieko negalvodamas. Per tą šneką krumuose mestas mano širdin grudas vaiskiai augo ir plačiai skleidė savo dygius lapelius.

Vaidentuvėje stovėjo kruvinas saulėleidis ir kaskartą baisiau vis atrodė. Bijojau jo, užmiršti jį stengiaus. Tarytum pranašavo man...

Klausimai: XXV dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Rodyti atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Rodyti atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti adynas. Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.