Ignas Šeinius · 1889–1959

XXIX dalis

128-133 psl. iš 184·apie 10 min.·2 paaiškinimai·2 klausimai

128 psl.

Vieną subatvakarį dinkterėjo man galvon mintis:

– Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas ją svečių?

Iškarto svyravau. Mintis ta traukė-spyrė iš namų, bet lyg kas ir neleido-draudė. Juk žinojau, kad taip daryti nepadoru.

Išėjau tečiaus. Pergalėjo mane.

Naktis buvo tamsi. Ėjo pats Senegalis. Vos kelios žvaigždytės mirkčiojo juodoje erdvėj. Ir tai nuobodžiai-nenoriai. Tarytum joms kas liepė. Kitos gi nepaklausė. Nesužibo. Drąsios buvo.

Priėjęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau.

– Gal eina kur kas?

Niekur nieko. Nei garso, nei balso.

Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešėlį užgauti, prakėčiau tvoroje statinius. Da kartą paklausiau, apsidairiau aplinkui. Įlindau.

Patvoriu, mindydamas dilgines, nuslinkau į seklyčios pusę.

– Kad jos suruktų, kaip čeža! – nerimavau.

Toliau paėjėjęs, pasergėjau languose šviesą.

– Tai jau yra kas! – nutariau.

Buvo apie pusiau dviliktą. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žiburių nedegina. Seklyčioje tuo labiau, kur vieni svečiai priimama.

Einu-šliaužiu, kvapą užėmęs. Širdis tunksi-plaka. Greičiau norisi sužinoti.

– Kad jau dabar žinočiau!

Prisiekiau langų. Gi jie uždengti!

Atsistojau prie sienos. Manau nors balsą užgirsiąs. Nieko! Girdėti murma-šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinsi, nei nesuprasi.

Kiek pastovėjęs, atsiminiau, jog iš ano šono, nuo daržo esama nedidelio langelio.

– Gal tas ir neuždengtas? – bevyliai spėju.

Perėjau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovelį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Išlengvo-išlengvo prisitraukiau į langelį.

Žvilgterėjau...

Užturėjo man kraują gįslose. Galvon aršiau perkuno kas trenkė. Apžabalau iškarto. Nuo sienos atsišlyjau. Į griovelį pasvirau.

Bet vėl tuojau į jį pripuolęs, veidu į stiklą prispaudžiau ir nagais rėmuosna įsiskverbiau. Akis į juodu pastačiau.

129 psl.

Jis, tas burliokas, valkata Jastrebov, sėdi ant kedės prie skobnelio. Ji ant jo kelių!...

Jastrebov čiupinėja viena ranka jos krutis, kita, kaip koks žaltys pagavęs mažą-dailę paukštytę, į save spaudžia. Kazė nei nesipriešina. Apskabinusi abiem rankom kaklą, smarkiai-karštai jį bučiuoja. Rodosi viską jam atiduotų...

Žiuriu suspindėjo tarp juodviejų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelė. Ištriško raudonais, žaliais spindulėliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė tat pamačius. Gera-švelnu ant širdies pasidarė. Paskum akyse juoda bedugnė atsivėrė. Joje raudoni ir žali spindulėliai žybčiojo. Žaidė tarytum. Sukinėjosi-bėgiojo visaip. Gaudžiau-vaikiau juos.

Tad ji, mat, savo ranką nuo jo kaklo atitraukė.

Bet ta ranka pradėjo tuoj jam usus sukti, viršun raityti... Tuo matu jo akįs, kaip obuoliai, išsivertė ir jis, rodės, prarytų ją...

Prakeikiau aš ją, tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulyje mergaites.

– Tegul visos moterįs skradžiųžemių nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti ir pasiimti sau...

Verkiau atsiklaupęs po tuo langu, griežiau dantimis ir keikiau-keikiau.

Dievą meldžiau:

– Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Susimylėk manęs! Nubausk juodu, arba man mirtį atsiųsk!

– Žvaigždės-žvaigždelės, visas dangau, atverkit savo galybes! Sutrinkit-sunaikinkit viską!...

Bet niekas man nepadėjo, niekas neprikišė savo rankos...

.....................................................................................................................

Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedėjo dvi dideli ašari. Jos tuo matu taip puikiai užtvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė.

130 psl.

Kuprelis baisiai pasimatė prie tos šviesos: visas išdžiuvęs-išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akįs baltai spindi.

Man rodėsi, jog pamačiau kokį šešėlį, iš ano pasaulio atėjusį, kuris praneša iš tenai amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Rodėsi, jog tai ašaros spindi žaibo šviesoje kokios nors, begalo senai su kunu atsiskyrusios, sielos, o ne jo.

Perkunas toliau nudundėjo, lyg veždamas per dangų kanuoles žemei ardyti. Čia regis, nesuardė, bet toliau ketina narsiau ant josios pulti.

Kuprelis patylėjo tamsoje, apdžiovino savo ašaras ir vėl apsakinėja:

– Šoksiu pro langą ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nė necipters.

– Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jiedu toje ugnyj! Graži tai bus valanda, – blikterėjo galvoje kita mintis.

Išsitraukiau poperiaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Išėmiau vieną. Į krabelę jau pribedžiau. Patraukiau pusiau.

– Da žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...

Jiedu sėdėjo jau greta prie vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, ką tai kalbėjo. Bet ji neklausė ir atsilošusi nuo jo, žiurėjo seklyčios kampan. Susimąsčiusi-susigalvojusi giliai. Lyg matė ką. Aiškų-artimą-neišvengiamą. Bijojo jo. Vienok nebėgo.

– Gal ji mane atsiminė? Gal pagailo manęs?... Gal sugrįš?

– Užmušiu jį vieną! Jam vienam galą padarysiu! – nusprendžiau.

– Jos gaila... Gaila kad toks šio pasaulio angelėlis supleškėtų-ištirptų ugnyje... Tegul kenčia taip. Ir tai baisiau da bus.

Žuti vienu kartu lengva...

– Paskum vėl galės mane pamylėti. Vėl liuliuos-myluos. Užmirš viską...

Ir vilties žvaigždelė, ką buvo visai jau tarp tamsių debesų pasislėpusi, ėmė man žybčioti, nors ir labai ištolo, ir vilioti-šaukti į save...

Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiurėjau į judviejų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.

131 psl.

– Atsimokėsi tu man, burlioke, už savo darbus, už savo vagystę. Krauju atpirksi tą kaltę. Ji tau nepigiai kainuos! Minėsi tu ją, kada tave po žemės pluta kirmėlės ės, tavo smagenis čiulps. Trunys tavo kaulai, juos dulkėmis vėjas nešios, vis tu žinosi!

Laukti prisiėjo ilgai. Maniau pasiusiąs belaukdamas. Drebėjau iš pykčio ir iš baimės, kad gali mano kerštas nepavykti.

O jiedu vis džiaugėsi vienas kitu. Ji jau pralinksmėjo.

Galop Jastrebov atsistojo. Paėmė ją už rankos. Atsistojo ir ji, bet kaip tai bailiai, nenoromis. Lyg nujautė ką. Jis ėmė ją vesti į lovą. Kazė išpirmo ėjo, tarytum nieko nesuprasdama. Paskum staiga sustojo ir stumė jį nuo savęs. Jis mėgino nustverti ją pusiau, tuo tarpu ji sugriebė jo rankas ir užlaužė atopakalin taip smarkiai, kad jis rikterėjo.

Kovojo jie taip tyliai, be žodžio, keletą minučių. Vienok Jastrebov nieko nepadarė. Kazė atsigynė nuo jo.

Aš žiurėjau kas bus, neatitraukdamas nuo jų akių.

Ji nusigrįžo kiton pusėn. Priėjo į langą ir atskleidė dangtę. Atskleidė kitą, trečią, visas. Jastrebov tada nusikabino nuo gembės kepurę, priėjo į ją, atsisveikino, netardamas nei žodžio, ir išėjo. Matėsi tik, kaip lupas kramtė. Kazė vienok palydėjo jį pro duris. Jam nematom paskui išsekė.

Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų, nulėkiau darželin prie kelio. Įlindau serbintų krumuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau.

Žiuriu jau išėjo iš kiemo. Ji priemenėn sugrįžo. Jis, tat pasergėjęs, sušvilpė kažin kaip keistai.

Štai jau netoli manęs. Eina šalykeliu. Linksmai niuniuoja, mastaguoja lazdele...

Man akyse užsidegė. Kraujas užuvirė.

– Juk aš žmogų užmušiu?! žmogžudžiu tapsiu?!

– Jis didesnis žmogžudys. Užmušė meilę. Turiu keršyti jam, jeigu noriu Kazę išgelbėti!

132 psl.

Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krumai sučežėjo. Jis susilaikęs atidžiai pradėjo dairyties. Tuo matu nei nepajaučiau, kaip paleidau į jį akmenį...

– A–a! – suriko jis nežmonišku balsu.

Atsigrįžau bėgti. Kojos užkliuvo. Išsitiesiau ant žemės.

Jis, regis, da smarkiau rėkia.

Vėl šokau. Tvoroje užkliuvau. Štai, rodosi, mane kas stveria-stveria. Išsiplėšiau iš tvoros, palikęs joje skvernų dalis. Vėl bėgu, kiek tik kojos gali nešti.

– Aš užmušiau, užmušiau jį! Jis nei nežinojo, nei nesitikėjo, o aš jį užmušiau. Vienu akymirksniu. Kas man dabar bus? Ką su manimi dabar padarys?...

Namon pardumiau, kaip kulka, tečiau maniau, kad bėgau dvejatą valandų. Reikia atidaryti duris, jokiuo budu negaliu rakto skylutėn pataikyti. Rankos dreba, maskatuoja visosna pusėsna. Galų-gale vos-vos atidariau ir įlėkęs grinčion ėmiau jieškoti, kur pasislėpti. Niekur nerandu ir gana. Palindau palovin...

Štai, rodosi, mane atsiveja. Barškina palangiais. Ineina vidun. Jieško-šnipždinėja visomis pakampėmis. Kiša rankas palovin. Graibo apie mane. Stveria jau už kojų...

Nuo tos baimės mane visą drugys krėtė.

Išlindau iš palovio, kaip jau visai išaušo. Ir tai užmigti bijojau. Klausiau ar neateina, ar neatsiveja manęs kas.

Bažnyčioje ant rytojaus ir tai neturėjau ramybės. Da labiau bijojau. Girdžiu, rodosi, ateina žandarai, urėdninkai, stveria mane už pečių ir veda nuo vargonų. Atsigrįšiu – niekur nieko, tiktai žmonės vaikščioja, vieni nueina, kiti užeina ant viškų.

Maniau ištiesų, kad esu jį užmušęs. Nors inkalbinėjau sau, kad jis vertas to buvo, kad neužtenka da jį užmušti, bet sąžinė graužė mane. Negalėjau ramiai nei užmigti, nei pavalgyti.

133 psl.

– Visviena kad ir kažin kaip žmogus kaltas butų, deltog užmušti-nužudyti jis perdaug. Žmogui žmonėms galą daryti?!... Ne!... O aš juk ir menkiausio gyvulėlio mirties negalėjau matyti, ne tiktai ką užmušti... Dabar gi?...

Lyg didžiausias akmuo nuo mano krutinės nuslinko, kaip išgirdau, jog jo gyvo esama. Akyse net prasiblaivė. Ir apie meilę užmiršau.

– O juk kad nors truputį kaip, tai jau bučiau tapęs žmogžudžiu.

Žmonės šnekėjo, kad jis buvo gerokai pritrenktas. Namon rauplom paršliaužė. Ilgai pasirgo. Mat mano buvo pečiuosna jam pataikyta, pačian kryžiun. Vienok kas jį taip pasveikino, niekas nespėjo. Tiktai juokėsi visi:

– Gerai burliokui, tegul nesivalkioja į musų mergaites, tegul nelenda, kur nereikia.

– Kad bučiau geriau jį pritrenkęs, tai butų nieko nepakenkę, – galvojau sau.

Bet viskas manyje tuomet maišėsi.

Buvau, kaip iš vėžų iškeltas. Krypau ir vienon pusėn ir kiton. Įvairiausios mintįs galvoje verpetais siautė.

Klausimai: XXIX dalis

1. Ką Olesis padovanoja Kazei, kai jiedu susitaiko prie ežero?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

2. Ar Olesis XXIX skyriuje elgiasi teisingai? Įvertink, ką jis mato ir ką padaro (1913 m. leidimas).

Rodyti atsakymą

Pro langelį Olesis mato Kazę ant Jastrebovo kelių ir nusprendžia keršyti. Jis net svarsto padegti namą, bet pasigaili Kazės ir laukia Jastrebovo su akmeniu. Jis pats klausia: „Juk aš žmogų užmušiu?!“ ir teisinasi, kad Jastrebov „Užmušė meilę“. Tačiau prieš tai jis mato, kad Kazė Jastrebovą atstūmė. Pavydas švelnų muzikantą paverčia žmogumi, kuris kerta iš pasalų, o paskui jį kankina sąžinė.

Rašiniui: KaltėMeilė

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.