Ignas Šeinius · 1889–1959
XXXIV dalis
153-156 psl. iš 184·apie 10 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas
153 psl.
Švysterėjo žaibas. Rodosi visą žemę uždegs. Viską savimi apsiautė. Kambarėlis juomi pilnas. Kiekvienas kampelis aiškiai šviečia. Jokio šešėlio neliko.
Vėl staiga tamsu. Bailiai pabėgusi tamsa savo vieton sugrįžo. Ją įnirtęs griausmas atsivijo. Krato-skalandoja visomis pajėgomis. Daužo-blaško visosna pusėsna.
Neįveikė. Nutilo.
Vėją savo vieton pasiuntė.
Štai gaudžia-užia jis apie sienas.
Netikėtai užbarškino sparnais. Jau lužta-griųva kas. Girnos net pradeda dundėti ir sukties-malti dykos.
– Kas čia bus? Kas čia bus? – širpuliai krato.
Ir vėjas aptilo. Toliau kur nulėkė.
Kuprelis, matyt, nieko negirdėjo. Neklausė.
– Nemiegojęs nei valgęs nuėjau bažnyčion iš-pat ryto.
– Tur-but čionai pamatysiu. Juk ateis ji... Matyt, negalėjo iš namų pabėgti.
Tėvai patriko mudviejų sumanymą, visą gal naktį duryse stovėjo, dabojo... Ateis ji. Į mane iš apačios pažiurės ir akelėmis pasakys: „Nenutiko mums išsprukti, sugavo”. Ir nusišypsos truputį, parodydama, kad: „Niekai! Apgausiva juos kitaip”. Ateis, – galvojau, pusbalsiai adynas prie vargonų giedodamas.
O širdis lyg nujautė-sakė.
– Neateis. Nelauk.
Vis-deltog laukiau. Į kiekvieną ineinančią mergiotę žiurėjau.
– Ar ne ji?
Vis tai ne ji, ne Kazė buvo.
Priėjo jau pilna bažnyčia. Prasidėjo mišios.
Negaliu akių atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klupo ji prie jo; galvą kitaip pakreipsiu, – ir ne, nėr jos. Tai, rodos, jos balselis plaukia-liejas, augščiau kitų balsų kįla, viršum jų banguoja – prisiklausysiu, nei žymės to balso. Va, rodos, ji šiandien ant viškų užeina. Prieina į vargonus, ima gaidas, man paslapčia į ausį ką sako. – Apsidairau, nič-nieko.
Visą laiką ji man vaidenos, per visas pamaldas. Visur ją, rodos, mačiau, kur tiktai pamatyti tikėjaus.
154 psl.
Pamaldoms pasibaigus, kaip kulka, iš bažnyčios išlėkiau. Žmonės tik žiurėjo išsigandę. Matyt, mano gerai lėkta.
Ton pačion vieton, kur jos naktį laukiau, nudrožiau.
– Gal da ji laukia manęs? Vėliau atėjusi gal jieško?
Išbraidžiojau-išlandžiojau visą karklyną, vieną vietelę po tris-keturius kartus apsukau, nei pėdų nebuta.
– Kad nenueitų tik Raganakrumin? Kad tiktai nelauktų manęs tenai?
Ir tenai ji nelaukė ir tenai josios nebuvo.
– Kur gi ji butų? Kur pasidėtų?! – laksčiau laukais ir laužiau sau galvą. Kad bučiau, regis, įmanęs, tai bučiau ją taip rankomis suspaudęs, kad ji man aiškią mintį tartų.
Minčių daug buvo, ir vis įvairios begalo. Narpliojosi-pynėsi vienan mazgan.
Ir mazgas tas augo-didėjo.
– Eisiu tiesiai į Gervydžius. Visviena, kas bus, kas nebus. Pačių tėvų klausiu.
Keliu kleboną susitikau.
– Ar Tamsta nematei mano Kazės? – į jį priėjau.
– Kas su tavim yra? Ką tu dirbi? Ar tu iš proto neišėjai? Gi tu į žmogų nepanašus! – stvėrė mane už peties. Pritraukė į save, matyt vesti kur tai norėjo.
– Nematei? – paklausiau da kartą ir smarkiai paspurdėjęs išsiveržiau iš jo rankų.
Nešiausi toliau. Jis mane vijosi, bet nepavijo. Bėgau kaip nuo kažin ko.
Atsiduriau Gervydžių namuose. Įlėkiau grinčion. Durįs visur atviros, viduryje nei vieno žmogaus. Visi, tarytum, kur išbėgę, ar išsiviję ką.
Iš grinčios seklyčion.
Tuščia-dyka. Lova nerengta stovi. Patalas sudraikytas, pagalviai išmėtyti. Krašte iš-po nutrauktos marškos šiaudai styri.
– Čia jos gulėta! Čia jos miegota! – puoliau į lovą. Landžiau-gniaužiau tuos pagalvius, glaudžiau į save, bučiavau antklodę.
– Tai tu čia, sesele, miegojai. Tai tu čia svajojai apie... – nutruko mano balsas. Surėmė krutinę ir ją lyg medis koks užgulė. Lac man kas aišku pasidarė, lac supratau aš ką.
Kuogreičiausiai išbėgau iš seklyčios. Tarytum išstumė mane kas.
155 psl.
Ant kiemo pamačiau Margį. Gulėjo pašalyje ir mąstė ką. Nei galvos į mane nepakėlė, lyg butų ir nematęs.
Išėjau iš kluono ir kojas man pakirto. Vos paeiti galiu.
Sunkiai-sunkiai prisiekiau namų.
– Nejaugi jos ir dabar pas mane nebus? O gal jau yra? – paskutinė vilties kibirkštėlė brakšterėjo.
Užėmęs kvapą prasivėriau priemenę. Tuojau ir grinčios durįs prasivėrė.
– Ar ne ji?! – topterėjo galvoje ir visas kunas nutirpo.
Ne, ne ji. Tai tarnaitė.
Šalta-šalta pasidarė ir akyse rukai paplito.
– Tamstos Kazė su Jastrebovu išdumė. Nebematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau, kad ji tokia? – ištrėškė į mane akis ir linksmai-karčiai nusišypsojo.
Prieš mane, regis, gili duobė prasižiojo ir aš jon puolu-grimzdu. Išlengvo-pamažėl. Žemiau ir žemiau...
Staigu, rodos, atgalion iškilau. Žiuriu prieš mane stovi didelė, baisi, kaip koks milžinas, moteriškė. Pasistiebiau ir drožiau jai kumsčia galvon. Ji pasilinko, mažesnė pasidarė, – aš jai kitą kartą.
– Už ką Tamsta mane daužai? Kuomi aš prasikaltau? A-jai, Dievuli mano, Dievuli! – girdžiu cypia ties mano ausimi.
Greitai apsisukau atgal, pro duris.
Pajaučiau, kad mane už skvernų kas griebia ir tempia į save:
– Kur Tamsta eini? Kur Tamsta eini? Neik! Neik! Pasilik čionai!
Pastumiau nuo savęs. Nubildėjo. Ir išėjau.
Regis einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Toli matau žiba sidabrinis paviršius vandens.
– Tai dugnas to klonio.
Priėjau į jį. Jis, tarytum, verda-putoja, plaka į kraštus. Bangos viena už kitą, didesnės, viena per kitą ritasi-verčiasi.
Visai priėjau. Brendu gilyn ir gilyn. Bangos kaskartą labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia apie mane.
Štai vis didesni volai prieš mane pučiasi-eina. Smarkiau lekia, stipriau daužos.
Brendu vis gilyn.
156 psl.
Nuo anos pusės, matau, atalekia, skubiai ataplaukia, per kitas bangas šokdama, baisų-baisioji banga. Prilėkė į mane, sudavė, apipylė visą ir nunešė-nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo, žalsvi ratai sukaliojosi. Ir supėlingavo kas. Supė meiliai-maloniai ir bučiavo slidžiom-švelniom lupom.
Paskui viskas prapuolė-nutilo. Nieko nesimatė. Ir man gera-gera pasidarė.
Klausimai: XXXIV dalis
1. Ką Olesis sužino iš tarnaitės, kai Kazė neateina į sutartą vietą (1913 m. leidimas)?
Rašiniui: Meilė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.