Ignas Šeinius · 1889–1959
XL dalis
183-184 psl. iš 184·apie 5 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas
183 psl.
– Ignasėl! kur tu? – tėvo balsas iš apačios.
Prašvito truputį akyse. Bet vėl šešėlius matau, vėl jie į mane savo ilgas, laibas rankas tiesia.
– Aš čia! – skubiai atsiliepiau.
Bailiai laiptais žemyn bėgu. Ir viskas, regis, vejasi mane. Šnabžda-kužda iš užpakalio. Stvers-stvers tuojau.
– Ar sumalot? – ištolo da jis klausia.
– Sumalova, sumalova... Maišus ratuosna neškiva, – pripuoliau prie vieno maišo ir jau tempiau jį.
– Nenešk vienas, patruksi, – priėjo pagalbon tėvas.
Sunešėva-sudėjova. Vis taip greitai-greitai.
– Reikia gi dabar jam užmokėti, – tėvas sako.
– Kitą kartą...
– Kaip-gi taip? – nustebo.
– Nieko, kitą kartą.
– Gal jau miega?
– Tur-but... – šiurpuliai mane sukratė.
– Tai ką jau padarysi... Važiuojava.
Įsėdova. Nuo maluno važiuojava pamažu.
Atsigrįžti traukia, atgalion pažiurėti. Negaliu. Atsigrįžau.
Maluno nulaužti sparnai ant žemės guli. Sutreškinti-sudirbti.
Va ant vieno sparno juoduoja kas. Augštieninkas skersai guli. Rankas išskėtęs-nuleidęs. Didelis-milžinis maluno šešėlis skubina-glamonėja. Gailestingai vysta savimi. Aplinkui dairosi, tarytum gina nuo ko. O toliau mėnesiena. Tyli naktelė josios sužavėta. Gal sapną gražų regi? Žvaigždelės mirga-mirga-mirga. Tik liudi, verkia ko. Mylimą ką ašarėlėmis prausia.
– Tai jis, tai Kuprelis!... Kuprelis, – kartoju sustingusia mintimi.
– Kur tu žiuri? – atsikreipė tėvas. – A, sparnai nulaužti? Ir nepamačiau pirmai... Vargo turės, nabagas.
– Važiuok, tėveli, greičiau. Važiuok, – paėmiau jį už rankų ir spusterėjau arklį.
– Nepasergėjo da. Gerai, – galvoju.
Arklys nunešė-nunešė pakalnėn.
– Tai nusitiko pirkti! Tik tu pažiurėk, kaip eina – kaip paukštis skrenda. Tai ne anas, – giria tėvas, vos vadeles suturėdamas.
184 psl.
Negirdžiu jo, neklausau. Žiuriu tenai, atgalion. Ir viskas, viskas, kaip paverta, matosi. Juodi šešėliai baltais pavirtę ir ratu susispietę užpakalyj genas. Tyliai kužda-šnabžda. Arčiau-arčiau.
– Tu matai, koks tenai gaisras baisus? – parodė tėvas į šalį į pietus.
Žvilgterėjau, lyg patrauktas ko.
Visa pusė dangaus raudona-kruvina. Ir rami kokia, iškilminga. Didinas-auga, stiebiasi-plečiasi pašvaistė tolimos šventos ugnelės ir šit-šit, regis visą dangų apims.
Mėnesiena kaista, raudonuoja, lyg palietas kraujas joje tirptų.
– Ne vienon vietelėn šiandien perkunas sviedė savo vilyčią, – nuliudo-nusiminė tėvas, pamatęs tat.
– Nežiurėk, tėveli, – maloniai, intikindamas jo meldžiu. – Geriau nieko nematyti. Nieko, nieko!... Namon, greičiau namon.
Ir skrenda-neša žirgelis bėrasai. Kojomis žemės nesiekia.
Viskas jau liko tenai... Viskas...
Ignas Šeinius.
Šeiniunai – Vilnius, 1910-11 m.
Klausimai: XL dalis
1. Kaip suprasti 1913 m. leidimo pabaigą? Ką mato Ignas ir kodėl jis nieko nesako tėvui?
Rodyti atsakymą
Kuprelis išgirsta Kazės šauksmą, išlaužia dureles ir bėga į pačią malūno viršūnę. Važiuodamas namo Ignas mato nulaužtus malūno sparnus ir ant vieno gulintį žmogų: „Tai jis, tai Kuprelis!“. Tėvas mato tik sparnus, o Ignas jį ragina: „Važiuok, tėveli, greičiau.“ Vėliau, pamatęs gaisrą, jis sako: „Geriau nieko nematyti.“ Tekstas tiesiai nepasako, kad Kuprelis žuvo, bet viskas į tai rodo. Galima manyti, kad Ignas tyli, nes vienintelis išklausė Kuprelio istoriją ir nori ją išsaugoti. 1932 m. leidime pabaiga kitokia: Kuprelis lieka sėdėti malūne ir laukti.
Rašiniui: MirtisMeilė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.