Ignas Šeinius · 1889–1959
V dalis
11-12 psl. iš 184·apie 5 min.·1 paaiškinimas·1 klausimas
11 psl.
Mainau maišus dažnai. Jei tik pusę randu, ir tai nepalieku. Suplėšos kaskart smulkesnės. Bet visdelto nesiskubina.
Maluno užėsys tai apsilpsta, tai vėl staigu pakįla. Matytis vėjo pajiega mainosi, silpnyn eina.
Gerai man atmenamas tas ratų-ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš kudikystės laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ir malonus jis dabar man, malonus! Štai, rodos, pasakoja ką. Klausaus atidžiai.
Pasakoja, kaip aš su Broniu ir Juzuliu klausydaviaus Kuprelio pasakų; kaip mes akeles ištrėškę prašydavome „daugiau, daugiau!” Kuprelis žodžių nesigailėdavo. Aibę nuo jo užgirsdavome įvairiausių daiktų. Gražiai apsakinėdavo vaidinimąsį raganų, laumių, kibšų. Kares gi lietuvių su totoriais, lenkais, rusais ir kryžiuočiais da gražiau nupiešdavo. Ir tikdavo mums jos labiausiai. Rodėsi, kad jis pats buvo kovojęs. Ir mes, vaikai, dažnai tarp savęs spėliodavome, bene kokiam mušyje jis tiedvi kupri ir gavo. Todel aš vieną kartą, pirmai su draugais susitaręs ir paklausiau jo, ar tik nesimušė jis su totoriais. Bet jis kažin kodel užpyko, koja tripterėjo: „Kas į jumis priguli, neužaugos!” Kuo iš maluno neišvarė iširdęs.
Tuo jo pykčiu mes ir patvirtinome savo speliojimus. Daugiau jau nebeklausi-nėjome. Pakako vieno priparodymo.
Nuo to laiko mes Kuprelį labiau pradėjome godoti: „Žmogus karėje buvęs!” kitas kitam sakydavome.
Labiausia mano atmintyje tvyla tat, kad jis mumis dažnai sverdavo. Sakėsi dabojąs, kaip greitai augame. Taip-pat mėgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir augštai, tai džiaugsmu nesitverdavo. Mes taip nesidžiaugdavome.
12 psl.
Užu visas Kuprelio pasakas ir geradėjystes mes atsilygindavome blėniais, kai-kada ir ne labai švelniais. Užrakindavom jį vieną, sustabdydavome maluną, nuo ko pons Olesis net iš savęs nerdavosi. Prikraudavom galan sparno, audeklo užlankon, akmenų: kuomet sparnas su jais pakįla augštyn, jie puola tiesiai ant maluno kepurės, baisiai darda sienomis žemyn; pasitaikydavo, kad neaplenkia nei langų. Nu jau tada tai mes, kaip pelės, bėgame, kiek tik siekt ir slepiamės duobėsna, iš kurių smėlis imama. Bet jeigu jam pasisekdavo mus tenai atrasti, tai jau nepaleisdavo taip pigiai. Pabėgti gi nuo jo labai sunku: strikters kelius didelius žingsnius ir jau už apykaklės laiko. Beto da žadėdavo ir ponui ir tėvams apskųsti; tečiau niekados neskųsdavo, ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo.
Kai-kada deltog jis visai musų pas save neįsileisdavo. Vaikščiodavo liudnas, kažin kodel susigraudinęs; bet kas griaudino jo širdį, kas jį krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar dažnai aš jo nesuprantu. Kiek kartų buvau norėjęs sužinoti, kaip jis seniau gyveno, ką matė; jis apie save ne tik man, bet ir visiems nei vieno žodžio netaria.
Klausimai: V dalis
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Rodyti atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.