Netoli aras skrenda be sparnų
Nors trokštų ir saulę pasiekti.
Rašau.
Rašau, galvoju. Skraidau tolimame, plačiame minčių pasaulyje. Mėlyni rukai jį šiandien dengia; mėlynuose rukuose jis nuskendęs. Ir laukai, ir pievos žalios, ir girios vėsios ten nuskendę. Ir tylios-ramios tokios stovi, sapnų neaudžia.
Blyksterės-žybterės mintis-kibirkštėlė ir išnyksta – baltas debesėlis ją užgeso. Sugauti neįstengiu, – nesuprantu josios.
Štai už durų skubųs žingsniai. Tai pas mane kas ateina.
– Iš to pasaulio sugrąžins.
– Tegul sau.
Ineina tėvas. Sustojęs pasikaso pakaušį ir šypsosi meiliai.
Nudžiugau. Prablaivės gal, gundinančios mintįs atstos.
Arteliau pasitraukė. Sakys ką nors.
– Žinai, Ignasėl, ko aš tavęs prašysiu?
– Ką aš galiu žinoti? – paklausiau iš savo pusės, plunksnos nuo popieros neatitraukdamas. Sugavau gudruolę mintį ir bijau, kad ji neišsprustų.
– Sakyk, tėveli.
– Pirmai prižadėk tat padaryti, ko paprašysiu.
– Ne, taip aš bijau. Duosi man kokio darbo, kad nei iš vietos negalėsiu pajudinti.
– Nu jau, nu jau! Darbas visai menkas. Prižadėk išviršaus ir pabaigta!... Tai ką?
Pamėginsiu. Visviena čia nesiseka. Atsakysiu, da užpyks. Gal jam labai reikia... Bijau. Panašiai jis kai-kada gana gerai mane apgauna: užduoda darbo visai dienai... Kaip bus taip!
– Tai jau prižadu.
– Gerai! – uždėjęs man ranką ant peties, susijuokė. – Nueik už mane malunan.
– Aš nueičiau pats, – pradėjo teisinties, matydamas, kad susiraukiau truputį, – tavęs neprašyčiau, bet matai, šiandien pasirengiau važiuoti mugėn: ketinu šitą arklį parduoti. Tu atvažiavai, tai reikia geresnio. O tas pasenęs visai, sarmata su juo ir žmonėse pasirodyti. Kuprelis vienas nei už jokius pinigus nemals! Sakė: „Kaip tik pamatysi, kad malunas sukasi, tai ir eik nieko nelaukdamas”. Jau mačiau sukasi – jis mala.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Ignas tą dieną eina į malūną vietoj tėvo?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.