Tiktai naktį nuėjau nors palangėn paklausyti.
Apėjau iš kitos pusės, nuo lauko. Persikoriau per tvorelę. Ant kojų pirštų prisiartinau prie grinčios. Tylu. Visi miega. Nuslinkau pasieniu į seklyčios langą, ties kuriuo jos lova stovi ir kur ji su sesele miega. Užėmiau kvapą. Klausau... Staigu Margis iš kažin kur sulojo. Puolė ant manęs, bet pažinęs liovėsi ir ėmė jau linksmai urgzti, ant krutinės šokinėti. Vos atsikračiau nuo jo. Užpykęs paliko ir nuėjo sau.
Klausiau arti valandos.
– Gal užgirsiu kokį balsą, ar ką? Gal ji suvaitos, ar sudejuos?
Neišgirdau nieko.
Pabarbenau į stiklą. Kartą, kitą, trečią. Galop kumsčia rėmuosna pabeldžiau. Smarkiai-nekantriai.
Girdžiu sučežėjo kas lovoje. Persivertė, atsikėlė.
– Kas čia? – klausia plonas Julytės balselis.
Persigandau. Nuo lango, kaip kulka, atšokau. Pervirtęs per tvorą, kiek tik siekt, drožiau namon. Atsigrįždavau kartkartėmis:
– Gal vejasi senis?!
Namie atsiduriau visas šlapias, kaip linų marka.
Vos trečią šventadienį pamačiau ją. Klupėjo prie pilioriaus, kaip ir kadai. Niekur nesidairė, į nieką nežiurėjo. Vienok jos stovyla tarytum sakyte-sakė.
– Aš jusų nepaisėju. Lokit nors plyškit. Nieko negausit.
Kunigas išėjo mišių laikyti. Užgiedojo „Padnimy na twarz.” Aš užgrojau, smarkiai paleidęs vargonus. Net užė bažnyčia. Žmonės taip-pat tarė vargonams, kiek kas išgalėdamas. Ji atsigrįžo, žvilgterėjo į mane, nusišypsojo meiliai ir užgiedojo, jau į altorių nusikreipusi. Jos skambus, švelnus balselis išsiskyrė iš visų, pakilo augščiau ir tarytum bangavo-siautė ant jų.
Man iškarto akyse prasiblaivo ir širdyje pasidarė lengva-malonu, lyg iš tenai kas urkštus, žiaurus paliko išvytas-išgintas.
– Mano tvirtovės sienos da nesuardytos. Visa audra atgalion parslugo, – džiaugiaus.
Ji retai atsigrįždavo į mane. Retai sumegzdavo su manimi savo žvilgsnį. Bet man ir to užtekdavo, ir tuomi aš buvau linksmas. Žmonės iš vieno ją bažnyčioje sekė. Beveik visos moterįs turėjo į ją akis indelbusios. Ir visų jų veidai reiškė aštrią panieką.
XXIII dalis
Šnekos apie mudu kilo vis augščiau. Ir vis tamsesniais dažais. Vis juodesnės, piktesnės darėsi. Pagaliaus net klebono ausių pasiekė.
Pašaukė jis mane į save. Ėmė barti, pamokslą sakyti:
– Ar girdėjai, ką apie tave žmonės šneka?! Ar žinai, ką tu esi geresnio padaręs?! Ar tat pritinka bažnyčios tarnui?! Sakyk, ar pritinka?! – prišoko į mane su iškėstomis rankomis.
Aš tarytum žadą užkandau. Nei žodžio negaliu ištarti.
– Kaip tu man drįsti dabar mišias giedoti, kaip drįsti Dievą suteptomis lupomis garbinti?! – treptelėjo koja. – Tokie palaidunai negali buti vargonininkais, negali nei vieno žingsnio į vargonus nukelti. Jiems vieta ne bažnyčioje, tiktai už žydo skobnio, smuklėje... Aš tave skaičiau da žmogumi, maniau, esi ko vertas; bet kaip pasirodei, tai pagalam matau, jog pirmas šelmis... Atmink, kad tu sugadinai, sugriovei gyvenimą geriausiai mergaitei, kuri, kaip krikštalas, buvo tyra, nesutepta; mergaitei tokių tėvų! Taip vien gali pasielgti paskutinis ištvirkėlis. Kaip tave šventa žemė nešioja!... Ir kaip ji galėjo tokiam raguočiui pasiduoti! Jau gal jai protas susisukė...
Stovėjau užstingęs ir laukiau, rodosi, kad tiktai žemė greičiau prasiskirtų, kad greičiau mane paslėptų. Ausis ugnimi degė. Krutinę peiliais raižė. Galvoje lac šimtas kulių kalė.
Jam sustojus rėkti, trepsėti, rankomis maskatuoti, aš atsigaivelėjau kiek. Pamatęs kad prakaitą nuo kaktos braukia ir da galvoja daugiau ko pasakyti, aš su ašaromis akyse, pridususiu balsu, ėmiau teisinties:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.