Šnekos apie mudu kilo vis augščiau. Ir vis tamsesniais dažais. Vis juodesnės, piktesnės darėsi. Pagaliaus net klebono ausių pasiekė.
Pašaukė jis mane į save. Ėmė barti, pamokslą sakyti:
– Ar girdėjai, ką apie tave žmonės šneka?! Ar žinai, ką tu esi geresnio padaręs?! Ar tat pritinka bažnyčios tarnui?! Sakyk, ar pritinka?! – prišoko į mane su iškėstomis rankomis.
Aš tarytum žadą užkandau. Nei žodžio negaliu ištarti.
– Kaip tu man drįsti dabar mišias giedoti, kaip drįsti Dievą suteptomis lupomis garbinti?! – treptelėjo koja. – Tokie palaidunai negali buti vargonininkais, negali nei vieno žingsnio į vargonus nukelti. Jiems vieta ne bažnyčioje, tiktai už žydo skobnio, smuklėje... Aš tave skaičiau da žmogumi, maniau, esi ko vertas; bet kaip pasirodei, tai pagalam matau, jog pirmas šelmis... Atmink, kad tu sugadinai, sugriovei gyvenimą geriausiai mergaitei, kuri, kaip krikštalas, buvo tyra, nesutepta; mergaitei tokių tėvų! Taip vien gali pasielgti paskutinis ištvirkėlis. Kaip tave šventa žemė nešioja!... Ir kaip ji galėjo tokiam raguočiui pasiduoti! Jau gal jai protas susisukė...
Stovėjau užstingęs ir laukiau, rodosi, kad tiktai žemė greičiau prasiskirtų, kad greičiau mane paslėptų. Ausis ugnimi degė. Krutinę peiliais raižė. Galvoje lac šimtas kulių kalė.
Jam sustojus rėkti, trepsėti, rankomis maskatuoti, aš atsigaivelėjau kiek. Pamatęs kad prakaitą nuo kaktos braukia ir da galvoja daugiau ko pasakyti, aš su ašaromis akyse, pridususiu balsu, ėmiau teisinties:
– Dvasiškasai Tėve, leisk man žodį pasiteisinti!... Aš Dvasiškasai Tėve, visai esu nekaltas, mane vien pikti žmonių liežuviai apšmeižė, mano vardą suteršė... Labai gerai suprantu, jog tat, kame mane intariama, butų man didžiausė nuodėmė ir apie tokius dalykus aš dagi pagalvoti nedrįstu... Aš, tiesa, ją myliu, negaliu be jos gyventi, myli ir ji mane, atidavė savo širdį, bet tarp mudviejų neatsitiko nič-nieko blogo...
– Tylėk ir eik iš mano akių! Man tokių nereikia. Budamas kaltas da teisinties pradėsi. Aišku, koksai esi!... Laukan! – pravėrė duris.
Sugniaužęs kepurę, išėjau. Tarytum ne jis mane išvarė, bet kažin kokios pajėgos, kurios buvo susirinkę jo kambaryje. Jos mane įsiryžę išstumė. Net atsikvėpiau, kaip pamačiau, kad mano esama jau namie. Bet jos ir čia mane atsivijo ir sustoję, rodos, aplinkui plačiom akim žiurėjo į vidų. Šaldė savo žvilgsniais. Niekur jų šonan nekreipė.
Neturėjau sau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintįs galvoje sukinėjosi. Kaip adatomis, smagenis narstė.
– Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams intikėti? Nejaugi ir jis prisidėjo prie tų žmonių, kurie varu man stengiasi laimę išplėšti, meilę sugriauti?!... Juk širdies aš jam negaliu parodyti. Kad galėčiau, tai rodosi išimčiau ir pasakyčiau: „Tie, žiurėk!”
Vakare da nuėjau pas jį. Vos įsileido. Bučiuodamas rankas ir verkdamas išpasakojau viską, kas tiktai galėjo mane nors šiek-tiek pateisinti; kaip išpažintyje.
Jis klausė piktai, susiraukęs. Tečiau pasergėjęs, kad aš nemeluoju, nieko nepridedu, suminkštėjo; yt ledas, ineštas šiltan kambarin, atsileido. Pradėjo visai jau kitoniškai šnekėti.
– Tiesa, kad žmonės daug sumeluoja, daug ką nušneka nekaltai ir nevieną taip pražudo. Jiems burnos neužriši. Pagaus kokį žodį, tai ir laksto su juo, lac su pusle, kolei į didžiausį baraboną neišpučia.. Aš iškarto netikėjau tiems plepalams, bet kaip atėjo Gervydienė, jos motina, permirkusi visa ašarose, ir kaip pradėjo ji tave keikti-raudoti, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedęs, purvuosna sumindęs, aš pamaniau, kad tai gali buti, nes kaip priežodis sako: tylus kampas velnius veisia, taigi ir paketinau tave bematant su šunimis pravaryti... Na vistik ir meilėje reikia buti atsargesniais ir taip toli nenubristi, kaip judu nubridota. Dievas, mat, kartais siunčia žmogui bausmę tuo tikslu, kad jį į gerą kelią sugrąžinti, kad jis neišsuktų toli... Eik sveikas namon, o aš pasistengsiu tikrą tiesą sužinoti, paklausiu jos pačios apie tą dalyką ir pasirupinsiu jos tėvelius suraminti. Seniai perdaug jau išsigando. Gek žinoma savas vaikas; kiekvienas negeidžia, kad su juo kas blogo atsitiktų.
Nežinojau iš džiaugsmo, kaip jam ir atsidėkoti. Rodosi visą vakarą kaip tiktai mokėdamas dėkočiau... Jis visuomet taip. Da kuolabiau užpyksta, tai tuo greičiau atsileidžia. Vienok nebuvau da matęs jo taip supykusio. Nei manyte-nemaniau, kad geruoju pasibaigs. Net pats tarytum kaltu pasijautė.
– Da nesidžiauk taip, gali buti per-anksti. Aš juk da neištyriau visako. Nėr žinios, koks bus galas, – perspėjo, maloniai šypsodamasi.
– Jau aišku, jog gerai, – sakiau sau mintyje.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.