– Dvasiškasai Tėve, leisk man žodį pasiteisinti!... Aš Dvasiškasai Tėve, visai esu nekaltas, mane vien pikti žmonių liežuviai apšmeižė, mano vardą suteršė... Labai gerai suprantu, jog tat, kame mane intariama, butų man didžiausė nuodėmė ir apie tokius dalykus aš dagi pagalvoti nedrįstu... Aš, tiesa, ją myliu, negaliu be jos gyventi, myli ir ji mane, atidavė savo širdį, bet tarp mudviejų neatsitiko nič-nieko blogo...
– Tylėk ir eik iš mano akių! Man tokių nereikia. Budamas kaltas da teisinties pradėsi. Aišku, koksai esi!... Laukan! – pravėrė duris.
Sugniaužęs kepurę, išėjau. Tarytum ne jis mane išvarė, bet kažin kokios pajėgos, kurios buvo susirinkę jo kambaryje. Jos mane įsiryžę išstumė. Net atsikvėpiau, kaip pamačiau, kad mano esama jau namie. Bet jos ir čia mane atsivijo ir sustoję, rodos, aplinkui plačiom akim žiurėjo į vidų. Šaldė savo žvilgsniais. Niekur jų šonan nekreipė.
Neturėjau sau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintįs galvoje sukinėjosi. Kaip adatomis, smagenis narstė.
– Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams intikėti? Nejaugi ir jis prisidėjo prie tų žmonių, kurie varu man stengiasi laimę išplėšti, meilę sugriauti?!... Juk širdies aš jam negaliu parodyti. Kad galėčiau, tai rodosi išimčiau ir pasakyčiau: „Tie, žiurėk!”
Vakare da nuėjau pas jį. Vos įsileido. Bučiuodamas rankas ir verkdamas išpasakojau viską, kas tiktai galėjo mane nors šiek-tiek pateisinti; kaip išpažintyje.
Jis klausė piktai, susiraukęs. Tečiau pasergėjęs, kad aš nemeluoju, nieko nepridedu, suminkštėjo; yt ledas, ineštas šiltan kambarin, atsileido. Pradėjo visai jau kitoniškai šnekėti.
– Tiesa, kad žmonės daug sumeluoja, daug ką nušneka nekaltai ir nevieną taip pražudo. Jiems burnos neužriši. Pagaus kokį žodį, tai ir laksto su juo, lac su pusle, kolei į didžiausį baraboną neišpučia.. Aš iškarto netikėjau tiems plepalams, bet kaip atėjo Gervydienė, jos motina, permirkusi visa ašarose, ir kaip pradėjo ji tave keikti-raudoti, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedęs, purvuosna sumindęs, aš pamaniau, kad tai gali buti, nes kaip priežodis sako: tylus kampas velnius veisia, taigi ir paketinau tave bematant su šunimis pravaryti... Na vistik ir meilėje reikia buti atsargesniais ir taip toli nenubristi, kaip judu nubridota. Dievas, mat, kartais siunčia žmogui bausmę tuo tikslu, kad jį į gerą kelią sugrąžinti, kad jis neišsuktų toli... Eik sveikas namon, o aš pasistengsiu tikrą tiesą sužinoti, paklausiu jos pačios apie tą dalyką ir pasirupinsiu jos tėvelius suraminti. Seniai perdaug jau išsigando. Gek žinoma savas vaikas; kiekvienas negeidžia, kad su juo kas blogo atsitiktų.
Nežinojau iš džiaugsmo, kaip jam ir atsidėkoti. Rodosi visą vakarą kaip tiktai mokėdamas dėkočiau... Jis visuomet taip. Da kuolabiau užpyksta, tai tuo greičiau atsileidžia. Vienok nebuvau da matęs jo taip supykusio. Nei manyte-nemaniau, kad geruoju pasibaigs. Net pats tarytum kaltu pasijautė.
– Da nesidžiauk taip, gali buti per-anksti. Aš juk da neištyriau visako. Nėr žinios, koks bus galas, – perspėjo, maloniai šypsodamasi.
– Jau aišku, jog gerai, – sakiau sau mintyje.
XXIV dalis
Praėjo koks mėnuo. Šnekos žymiai aptilo-nurimo. Mat apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis nusopsta ir atsibosta. Žmonės jieško, kad vis naujesnio ko. Nuo manęs užgriuvo ant vieno iškunigio, kuris, metęs seminariją, vedė.
Kazytė bažnyčioje jau drąsiau ir dažniau į mane atsigrįždavo. Deltog ant viškų nelipdavo, matyt tėvų buvo užginta. Pritardavo iš tenai, iš apačios.
Susitikti mudviem vis nebuvo kaip. Negalėjau nei aš tenai nueiti, nei ji į mane. Jau nebedrįso pasivogusi atlėkti.
Budavo sutemus nueinu pavaikščioju-pavaikščioju paežeryj, tiesiai ties jų sodyba ir vėl grįžtu namon.
Vis stengiausi, kad tiktai arčiau buti nuo josios. Net savo lovą perstačiau prie kitos sienos, į Gervydžių pusę, kad nors vienu žingsniu mudu mažesnis tolumas skirtų...
Einu aš nuo vakarinių, prieš Šeštinio šventę, mišparų iš bažnyčios, gi žiuriu ji, po liepomis atsistojusi, laukia manęs. Daugiau aplinkui nieko nesimatė. Jeigu ir buvo ant mišparų kelios davatkos, tai jos bažnyčioje tebetupėjo.
Susitiko mane begalo linksmai:
– Na, kaip sveikas, senai matytas? Ar da gyvas tebeesi? Ar neužkrimto tavo išgirtieji Skruzdynų žmonės?
– Nieko, da strimpiu, – atsakiau, nežinodamas kaip geriau ir atsakyti. – Su tavim gi kaip?
– O-o, su manimi buvo blogai, blogai... labai blogai. Jau tu tiek nekentėjai. Aš vos gyva likau. Matai kaip...
– Kaip tai? Kaip tai? – prispyriau klausti.
– Daug pasakoti, maža klausyti... Apsakysiu kitą kartą. Čia gali da kas pasergėti. Vėl butų blogai.
– Kada gi apsakysi? – skubiai paklausiau, pažvelgęs jai į indubusias akeles. Daug, nabagėlė, pablogo per tą laiką. Nepažinęs gerai, nepažintum iškarto. Lyg po ligai sunkiai. Gražybės, vienok, savo nei truputėlio nenustojo. Man da labiau patiko. Buvo tokia tęva, lėna, švelnutė. Pajaunėjo, tarytum.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.