Praėjo koks mėnuo. Šnekos žymiai aptilo-nurimo. Mat apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis nusopsta ir atsibosta. Žmonės jieško, kad vis naujesnio ko. Nuo manęs užgriuvo ant vieno iškunigio, kuris, metęs seminariją, vedė.
Kazytė bažnyčioje jau drąsiau ir dažniau į mane atsigrįždavo. Deltog ant viškų nelipdavo, matyt tėvų buvo užginta. Pritardavo iš tenai, iš apačios.
Susitikti mudviem vis nebuvo kaip. Negalėjau nei aš tenai nueiti, nei ji į mane. Jau nebedrįso pasivogusi atlėkti.
Budavo sutemus nueinu pavaikščioju-pavaikščioju paežeryj, tiesiai ties jų sodyba ir vėl grįžtu namon.
Vis stengiausi, kad tiktai arčiau buti nuo josios. Net savo lovą perstačiau prie kitos sienos, į Gervydžių pusę, kad nors vienu žingsniu mudu mažesnis tolumas skirtų...
Einu aš nuo vakarinių, prieš Šeštinio šventę, mišparų iš bažnyčios, gi žiuriu ji, po liepomis atsistojusi, laukia manęs. Daugiau aplinkui nieko nesimatė. Jeigu ir buvo ant mišparų kelios davatkos, tai jos bažnyčioje tebetupėjo.
Susitiko mane begalo linksmai:
– Na, kaip sveikas, senai matytas? Ar da gyvas tebeesi? Ar neužkrimto tavo išgirtieji Skruzdynų žmonės?
– Nieko, da strimpiu, – atsakiau, nežinodamas kaip geriau ir atsakyti. – Su tavim gi kaip?
– O-o, su manimi buvo blogai, blogai... labai blogai. Jau tu tiek nekentėjai. Aš vos gyva likau. Matai kaip...
– Kaip tai? Kaip tai? – prispyriau klausti.
– Daug pasakoti, maža klausyti... Apsakysiu kitą kartą. Čia gali da kas pasergėti. Vėl butų blogai.
– Kada gi apsakysi? – skubiai paklausiau, pažvelgęs jai į indubusias akeles. Daug, nabagėlė, pablogo per tą laiką. Nepažinęs gerai, nepažintum iškarto. Lyg po ligai sunkiai. Gražybės, vienok, savo nei truputėlio nenustojo. Man da labiau patiko. Buvo tokia tęva, lėna, švelnutė. Pajaunėjo, tarytum.
– Žinai ką, rytoj? Mano tėvai išvažiuoja į atlaidus Draugeliunuosna. Bus ligi vakaro. O gal da svečiuosna kur užsuks, tai ir neparvažiuos tą pačią dieną. Laiko turėsiva. Tu tuojau po mišparų, po visam kam, ateik paežerin, Raganakrumin. Tenai mudviejų niekas nepamatys. Niekas dabar tenai nevaikščioja. Prisišnekėsiva gi prisišnekėsiva.
– Ir aptarsiva kas toliau daryti, – užbaigiau aš.
– Taip, – patvirtino ji, grakščiai galvelę pakreipusi.
Tuo tarpu bažnyčios durįs girgžderėjo ir jose pasirodė sendavatkė, keliais rožančiais nešina.
Kazytė vos spėjo pasakyti man „su dieu”, greitai, skara apsigaubusi, nubėgo nuo šventoriaus. Namon parėjo.
Davatka kaip nežiurėjo, ko nedarė, bet, matyti, nepažino, kokia tai buvo. Apižabales, ilgaliežuvė, jau akis turėjo. Galėjo vien spėlioti.
XXV dalis
Ant rytojaus tuoj, kaip buvo sušnekėta, visus darbus atlikęs, nukiutinau paskirtojon vieton.
Buvo tai didelis, augštas, tankiais krumais apaugęs, skardis. Tenai augo ir alksniai, ir jievos, ir šermukšniai, ir kai-kur jaunas klevelis.
Atsisėdau jievų pavėsyje ir laukiu jos.
Apačioje tyliai šnabždėdamos, gerėdamosi pavasariu, pliuškena ežero vilnįs. Plaka į kraštus, tarytum jiems pasakoja ką. Švelniai-maloniai.
Girdėtis linksmųs narų šukavimai, rėkavimai laukinių ančių, besidžiaugiančių savo mažyčiais.
Aplinkui krumeliuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterėja šakelė, – tai kokia paukštytė neša savo besočiams maistą. Jie cypia – rėkia sulaukę...
Štai sušlamėjo kas netoli. Smarkiai, greitai. Žiuriu, beišlendanti iš tankumyno mano Kazytė. Apsitaisiusi tamsiai raudonu sijonu ir balta nažutka. Prisisegusi į krutinę gėlių pluoštelį. Naminės gėlelės ir pievoje nuskintos. Naminės viduryj, o tosios vainikėliu aplinkui.
– Mat kur jo sėdžiama! O aš kadaikš-čiau jieškau po visą Raganakrumį. Jokiuo budu rasti negaliu... Ar senai čia atėjęs? – paklausė sėsdamosi greta.
– Ne, da nesenai, – atsakiau.
– Tie tau! O aš bastausi-bastausi, nėr jo. Ir da čia atėjęs sėdi sau ramiai.
– Aš laukiau.
– Geras esi, nėra ko sakyti. Verta paglostyti.
– Kad mat negalėjau anksčiau. Bučiau senai atėjęs.
– Ir čia sėdėjęs?
– Tai kur gi?
– Gi reikia vaikščioti, jieškoti. Taip galima butų ir ligi-pat vakaro nerasti. Laimė, kaip aš da tave radau. Visai nesimatė, nei iš arti. Bridau-bridau, taip sau, ir užbridau galų-gale. Botago tau reikia.
– Už ką? – stebėjausi pro juokus.
– Kaip tai už ką? Ar nežinai? Pirmiausiai, atėjai vėlai, o paskum, įlindai tarp tokių krumų, kad nei nerasti.
– Ateiti anksčiau negalėjau. Buvo šiek-tiek darbo: keletas porų krikštan ir taip šis-tas. Atsisėdau čia, kad labai gražu ir niekas nepamatys.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.