– Žinai ką, rytoj? Mano tėvai išvažiuoja į atlaidus Draugeliunuosna. Bus ligi vakaro. O gal da svečiuosna kur užsuks, tai ir neparvažiuos tą pačią dieną. Laiko turėsiva. Tu tuojau po mišparų, po visam kam, ateik paežerin, Raganakrumin. Tenai mudviejų niekas nepamatys. Niekas dabar tenai nevaikščioja. Prisišnekėsiva gi prisišnekėsiva.
– Ir aptarsiva kas toliau daryti, – užbaigiau aš.
– Taip, – patvirtino ji, grakščiai galvelę pakreipusi.
Tuo tarpu bažnyčios durįs girgžderėjo ir jose pasirodė sendavatkė, keliais rožančiais nešina.
Kazytė vos spėjo pasakyti man „su dieu”, greitai, skara apsigaubusi, nubėgo nuo šventoriaus. Namon parėjo.
Davatka kaip nežiurėjo, ko nedarė, bet, matyti, nepažino, kokia tai buvo. Apižabales, ilgaliežuvė, jau akis turėjo. Galėjo vien spėlioti.
XXV dalis
Ant rytojaus tuoj, kaip buvo sušnekėta, visus darbus atlikęs, nukiutinau paskirtojon vieton.
Buvo tai didelis, augštas, tankiais krumais apaugęs, skardis. Tenai augo ir alksniai, ir jievos, ir šermukšniai, ir kai-kur jaunas klevelis.
Atsisėdau jievų pavėsyje ir laukiu jos.
Apačioje tyliai šnabždėdamos, gerėdamosi pavasariu, pliuškena ežero vilnįs. Plaka į kraštus, tarytum jiems pasakoja ką. Švelniai-maloniai.
Girdėtis linksmųs narų šukavimai, rėkavimai laukinių ančių, besidžiaugiančių savo mažyčiais.
Aplinkui krumeliuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterėja šakelė, – tai kokia paukštytė neša savo besočiams maistą. Jie cypia – rėkia sulaukę...
Štai sušlamėjo kas netoli. Smarkiai, greitai. Žiuriu, beišlendanti iš tankumyno mano Kazytė. Apsitaisiusi tamsiai raudonu sijonu ir balta nažutka. Prisisegusi į krutinę gėlių pluoštelį. Naminės gėlelės ir pievoje nuskintos. Naminės viduryj, o tosios vainikėliu aplinkui.
– Mat kur jo sėdžiama! O aš kadaikš-čiau jieškau po visą Raganakrumį. Jokiuo budu rasti negaliu... Ar senai čia atėjęs? – paklausė sėsdamosi greta.
– Ne, da nesenai, – atsakiau.
– Tie tau! O aš bastausi-bastausi, nėr jo. Ir da čia atėjęs sėdi sau ramiai.
– Aš laukiau.
– Geras esi, nėra ko sakyti. Verta paglostyti.
– Kad mat negalėjau anksčiau. Bučiau senai atėjęs.
– Ir čia sėdėjęs?
– Tai kur gi?
– Gi reikia vaikščioti, jieškoti. Taip galima butų ir ligi-pat vakaro nerasti. Laimė, kaip aš da tave radau. Visai nesimatė, nei iš arti. Bridau-bridau, taip sau, ir užbridau galų-gale. Botago tau reikia.
– Už ką? – stebėjausi pro juokus.
– Kaip tai už ką? Ar nežinai? Pirmiausiai, atėjai vėlai, o paskum, įlindai tarp tokių krumų, kad nei nerasti.
– Ateiti anksčiau negalėjau. Buvo šiek-tiek darbo: keletas porų krikštan ir taip šis-tas. Atsisėdau čia, kad labai gražu ir niekas nepamatys.
– Tikrą tiesą sakai?
– Nei truputėlio nemeluoju.
– Tikiu jau. Ką padarysi, – nusijuokė.
– Ir nepyksti?
– Ir nepykstu... Tu toks geras-geras, kam ant tavęs pykti. Meilus, yt mažas avinėlis, – prisiglaudė savo veideliu į mano veidą.
– Gera ir tu, – apsikabinau ją.
– Ar ištiesų?
– Kaip angelėlis kokia,
– Tai pasibučiuokiva.
– Pasibučiuokiva.
– Senai-senai jau bučiavovos.
– Oi senai, – atsiminiau tuos tylius laimingus vakarus.
Užsimiršova tame pasibučiavime, tarytum išnykova kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo pasaulio.
– Papasakok dabar, kaip kentėjai, kaip verkei užu mano galvelės, – paprašiau.
– Gerai. Ar nori?
– Noriu.
– O tau sunkus buvo tas laikas? – paklausė iš savo pusės.
– Begalo sunkus. Bet tau tur-but daug kartų sunkesnis?
– Daug kartų, daug... – skausmingai nutęsė balsą, akeles užmerkusi.
– Ne! Nepasakosiu da, – sako. – Taip pasėdėsiva... Žiurėk, koksai dangus gražus. Toks mėlynas-mėlynas, tarytum bėdulė kokia. Ir kokie puikųs, balti debesėliai ant jo plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai-kur po du... Žiurėk, kaip šiedu, – parodė piršteliu, – gražiai skabinasi, bučiuojas, glaudžias į kitas kitą.
– Matau, sesele.
– Gera jiem, gera. Kaip mum, tur-but... Žiurėk, va jiedu jau į vieną susiliejo. Jau vienas, tiktai vienas. Štai skiriasi jau. Po truputį, po truputį. Žiurėk, visai išsiskyrė! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis štai nyksta; tuojau visai jo nebus... Išnyko, nabagėlis. O tas plaukia ir plaukia. Liudnas koks. Jam, matyti, skaudu; jis gaili ano. Gaili?
– Gali but, kad gaili.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.