Kuprelis106-107 psl. · apie 5 min.
XXV dalis58% kūrinio
106 psl.

– Tikrą tiesą sakai?

– Nei truputėlio nemeluoju.

– Tikiu jau. Ką padarysi, – nusijuokė.

– Ir nepyksti?

– Ir nepykstu... Tu toks geras-geras, kam ant tavęs pykti. Meilus, yt mažas avinėlis, – prisiglaudė savo veideliu į mano veidą.

– Gera ir tu, – apsikabinau ją.

– Ar ištiesų?

– Kaip angelėlis kokia,

– Tai pasibučiuokiva.

– Pasibučiuokiva.

– Senai-senai jau bučiavovos.

– Oi senai, – atsiminiau tuos tylius laimingus vakarus.

Užsimiršova tame pasibučiavime, tarytum išnykova kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo pasaulio.

– Papasakok dabar, kaip kentėjai, kaip verkei užu mano galvelės, – paprašiau.

– Gerai. Ar nori?

– Noriu.

– O tau sunkus buvo tas laikas? – paklausė iš savo pusės.

– Begalo sunkus. Bet tau tur-but daug kartų sunkesnis?

– Daug kartų, daug... – skausmingai nutęsė balsą, akeles užmerkusi.

– Ne! Nepasakosiu da, – sako. – Taip pasėdėsiva... Žiurėk, koksai dangus gražus. Toks mėlynas-mėlynas, tarytum bėdulė kokia. Ir kokie puikųs, balti debesėliai ant jo plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai-kur po du... Žiurėk, kaip šiedu, – parodė piršteliu, – gražiai skabinasi, bučiuojas, glaudžias į kitas kitą.

– Matau, sesele.

– Gera jiem, gera. Kaip mum, tur-but... Žiurėk, va jiedu jau į vieną susiliejo. Jau vienas, tiktai vienas. Štai skiriasi jau. Po truputį, po truputį. Žiurėk, visai išsiskyrė! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis štai nyksta; tuojau visai jo nebus... Išnyko, nabagėlis. O tas plaukia ir plaukia. Liudnas koks. Jam, matyti, skaudu; jis gaili ano. Gaili?

– Gali but, kad gaili.

107 psl.

– Žvilgterėk ton pusėn. Matai, kiek tenai smulkučių debesėlių? Ir visi vienijasi, skirstosi. Išlengvo vis kaip, ramiai. Susilies ir išsiskiria, susilies ir išsiskiria... O tenai va, ties bažnyčios bokštu, matai kokiu du dideliu debesiu kitas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų, kitas augštai pakėlęs laiko. Į jį išsižiojęs vilkas lekia. Sudraskys rodosi... O ano debesėlio, kuris vienas plaukia, žiurėk jau nėra. Kaip greitai išnyko... A va ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rumai kabo... Visaip tie debesįs draikosi. Kodel taip?

– Dievas juos žino.

– O tu nežinai?

– Ką ten juos gali žinoti. Juos vėjas visaip nešioja, visaip drasko; vienoj vietoj jie taip išduoda, kitoj kitaip ir mums žiurint panėši tai į gyvulius kokius, tai į paukščius, tai net į žmones.

– Ir aš taip-pat manau. Bet žmonės sako, kad jie reiškia ką-nors, kaip kam parodo ką. Jeigu angelą pamatysi skrendantį, tai lainmingas busi, jeigu seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi iškarto pamatyti. Taip?

– Žinoma.

Nutylova. Sužiurova į dangų, į tuos visokius debesėlius. Ir netikėjova, rodosi, savo pasiaiškinimams. Norėjova, laukėva, kad jie patįs ką pasakytų, patįs paaiškintų, kodel jie taip plauko, draikosi.

Jie nieko nesakė. Vien tik vienijosi, vieni nuo kitų bėgo ir nyko dangaus bedugnėje. Ramiai-iškilmingai.

Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesėlis ir sustojo viršuje ties mum. Prasitęsė toliau. Saulelę užtemdė. Ir kažin kas netaip pasidarė. Truputį šalta, tarytum liudna, lyg jis but pavogęs ką.

– Dabar, jeigu nori, papasakosiu, – sugrįžo akelėmis Kazytė nuo debesėlių. Tarpkrumin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė.

– Papasakok, papasakok! – yt ko ištroškęs, senai jau laukęs, paprašiau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.