– Žvilgterėk ton pusėn. Matai, kiek tenai smulkučių debesėlių? Ir visi vienijasi, skirstosi. Išlengvo vis kaip, ramiai. Susilies ir išsiskiria, susilies ir išsiskiria... O tenai va, ties bažnyčios bokštu, matai kokiu du dideliu debesiu kitas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų, kitas augštai pakėlęs laiko. Į jį išsižiojęs vilkas lekia. Sudraskys rodosi... O ano debesėlio, kuris vienas plaukia, žiurėk jau nėra. Kaip greitai išnyko... A va ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rumai kabo... Visaip tie debesįs draikosi. Kodel taip?
– Dievas juos žino.
– O tu nežinai?
– Ką ten juos gali žinoti. Juos vėjas visaip nešioja, visaip drasko; vienoj vietoj jie taip išduoda, kitoj kitaip ir mums žiurint panėši tai į gyvulius kokius, tai į paukščius, tai net į žmones.
– Ir aš taip-pat manau. Bet žmonės sako, kad jie reiškia ką-nors, kaip kam parodo ką. Jeigu angelą pamatysi skrendantį, tai lainmingas busi, jeigu seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi iškarto pamatyti. Taip?
– Žinoma.
Nutylova. Sužiurova į dangų, į tuos visokius debesėlius. Ir netikėjova, rodosi, savo pasiaiškinimams. Norėjova, laukėva, kad jie patįs ką pasakytų, patįs paaiškintų, kodel jie taip plauko, draikosi.
Jie nieko nesakė. Vien tik vienijosi, vieni nuo kitų bėgo ir nyko dangaus bedugnėje. Ramiai-iškilmingai.
Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesėlis ir sustojo viršuje ties mum. Prasitęsė toliau. Saulelę užtemdė. Ir kažin kas netaip pasidarė. Truputį šalta, tarytum liudna, lyg jis but pavogęs ką.
– Dabar, jeigu nori, papasakosiu, – sugrįžo akelėmis Kazytė nuo debesėlių. Tarpkrumin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė.
– Papasakok, papasakok! – yt ko ištroškęs, senai jau laukęs, paprašiau.
– Klausyk. Antrą Velykų dieną, jau pavakariais pareina motina iš sodžiaus nieko nesakydama puola į mane ir trenkia su kumsčia pakalon. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin ir visu savo smarkumu bloškia į žemę.
Aš persigandau, nežinau kas daryti.
Parbloškusi asloje ėmė mušti ir kojomis spardyti. Ir vis tyli, nieko nesako.
Pamaniau, kad su ja kas-nors negerai pasidarė, kad ji paduko. Pradėjau rėkti visu balsu, pagalbos šaukti.
Inbėgo tėvas ir visas išbalęs, kaip drobė, klausia jos:
– Ką tu dirbi?!
Ji vis tyli ir da pikčiau mane muša.
Galop jis sugriebė ją už pečių ir ataplėšė nuo manęs.
Tuomet motina užsidengė priekaiščiu akis ir parpuolusi ant suolo baisiai užraudojo.
Tėvas, atkėlęs mane visą sudaužytą, ėmė rupestingai klausinėti:
– Sakyk, Kazyte, kas čia atsitiko?
– Nieko nežinau, tėveli...
Tuo tarpu motina pradėjo tarti savo raudai:
– Tai tau dukrelė, tai tau musų geroji! Tai ką ji padarė! Suėdė ji mane, suėdė! Suteršė ji musų namus, apibiaurino visą giminę!... Aš tau sakiau, aš tau sakiau, jog reikia geriau ją priturėti, reikia geriau įžaboti! Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis!
– Už ką tu ją keiki, aš nesuprantu, – visai nusiminęs ėmė ją tėvas spirti.
Aš gi sėdėjau, kaip avelė vilko nusigandusi ir nič-nieko nesupratau, kas čia yra.
– Už ką?! – suriko atsistojusi motina. – Tu da nežinai už ką?!... Tu nežinai ką padarė tas prakeiktas kupris su tavo dukterimi?! Tu nežinai, kad jis sugadino-sudergė ją?!
– Kaip? Kaip?!
– Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus šnekos, tai žinosi!
Man galvoje juoda, tuščia pasidarė. Visu kunu, kaip ledas, šalta srovė perbėgo.
– O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, – barė motiną tėvas. – Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar save.
– Užmušti ją, užmušti! – vėl šoko į mane su kumštimis, bet tėvas ją atastumė. – Nelaiminga aš, nelaiminga tokia paleistuvę pagimdžiusi, – atgalion ant suolo krito. – Kad geriau ir tavęs bučiau nepažinusi... Kur man dabar dėties, kur man dabar dėties?... Tegul geriau negyventų toksai vaikas...
– Na, ką tu dabar man atsakysi? – piktai priėjo į mane tėvas.
– Ką gi aš galiu atsakyti, budama visai nekalta ir nieko apie tat nežinodama, – ištariau pro ašaras.
– Ne, tu žinai! O kad pasakytumei teisybę, tai... – ėmė į kampus dairyties.
– Tėveli mylimas, mano brangus, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, – puoliau jam rankų bučiuoti.
Bet jis išsirovė ir nuėjo užu krosnies.
Girdžiu, jog virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš grinčios. Įlėkusi seklyčion užsirakinau duris.
– Ką jie čia mane nekaltai plaks! Kur nematyta! – galvojau ir langinyčias iš vidaus užsidarinėdama.
Atsivijo jiedu paskui.
– Atidaryk, o ne tai užmušiva, – grąsino.
– Darykit, ką jau norit, – atrėžiau piktai.
– Duris išlaušiva!
– Laužkita.
Kaip beldė, ko nedarė, vienok neištraukė manęs iš tenai.
Arti dviejų dienų neišėjau.
Kitas dienas jau nepuolė mušti, nors nuolat grąsino, bet užtat pamokslų, pamokslų buvo!
Ir daug aš pervargau, daug iškentėjau, daug karčių ašarų išliejau, kolei nepašaukė jų klebonas ir neišaiškino jiems, kad da čia nieko blogo neesą atsitikę, nieko su manimi nepasidarė. Vargu-negalu intikėjo seniai. Sakėsi dagi paskum, kad klebonas jiedviem pasakęs, jog meilei kelio negalima esą užstoti, jog reikia dukrelę leisti užu to, į ką jos širdelė traukia ir jog, Dieve sergėk, negalima esą varu už nieko varyti, nes tuomet tėvai patįs savo vaiko gyvenimą sugriauną, jį pražudą ir jis užtat visą savo amžių turi juodu keikti.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.