Kuprelis109 psl. · apie 5 min.
XXV dalis59% kūrinio
109 psl.

– Užmušti ją, užmušti! – vėl šoko į mane su kumštimis, bet tėvas ją atastumė. – Nelaiminga aš, nelaiminga tokia paleistuvę pagimdžiusi, – atgalion ant suolo krito. – Kad geriau ir tavęs bučiau nepažinusi... Kur man dabar dėties, kur man dabar dėties?... Tegul geriau negyventų toksai vaikas...

– Na, ką tu dabar man atsakysi? – piktai priėjo į mane tėvas.

– Ką gi aš galiu atsakyti, budama visai nekalta ir nieko apie tat nežinodama, – ištariau pro ašaras.

– Ne, tu žinai! O kad pasakytumei teisybę, tai... – ėmė į kampus dairyties.

– Tėveli mylimas, mano brangus, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, – puoliau jam rankų bučiuoti.

Bet jis išsirovė ir nuėjo užu krosnies.

Girdžiu, jog virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš grinčios. Įlėkusi seklyčion užsirakinau duris.

– Ką jie čia mane nekaltai plaks! Kur nematyta! – galvojau ir langinyčias iš vidaus užsidarinėdama.

Atsivijo jiedu paskui.

– Atidaryk, o ne tai užmušiva, – grąsino.

– Darykit, ką jau norit, – atrėžiau piktai.

– Duris išlaušiva!

– Laužkita.

Kaip beldė, ko nedarė, vienok neištraukė manęs iš tenai.

Arti dviejų dienų neišėjau.

Kitas dienas jau nepuolė mušti, nors nuolat grąsino, bet užtat pamokslų, pamokslų buvo!

Ir daug aš pervargau, daug iškentėjau, daug karčių ašarų išliejau, kolei nepašaukė jų klebonas ir neišaiškino jiems, kad da čia nieko blogo neesą atsitikę, nieko su manimi nepasidarė. Vargu-negalu intikėjo seniai. Sakėsi dagi paskum, kad klebonas jiedviem pasakęs, jog meilei kelio negalima esą užstoti, jog reikia dukrelę leisti užu to, į ką jos širdelė traukia ir jog, Dieve sergėk, negalima esą varu už nieko varyti, nes tuomet tėvai patįs savo vaiko gyvenimą sugriauną, jį pražudą ir jis užtat visą savo amžių turi juodu keikti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.