Kuprelis11 psl. · apie 5 min.
V dalis6% kūrinio
11 psl.

Mainau maišus dažnai. Jei tik pusę randu, ir tai nepalieku. Suplėšos kaskart smulkesnės. Bet visdelto nesiskubina.

Maluno užėsys tai apsilpsta, tai vėl staigu pakįla. Matytis vėjo pajiega mainosi, silpnyn eina.

Gerai man atmenamas tas ratų-ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš kudikystės laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ir malonus jis dabar man, malonus! Štai, rodos, pasakoja ką. Klausaus atidžiai.

Pasakoja, kaip aš su Broniu ir Juzuliu klausydaviaus Kuprelio pasakų; kaip mes akeles ištrėškę prašydavome „daugiau, daugiau!” Kuprelis žodžių nesigailėdavo. Aibę nuo jo užgirsdavome įvairiausių daiktų. Gražiai apsakinėdavo vaidinimąsį raganų, laumių, kibšų. Kares gi lietuvių su totoriais, lenkais, rusais ir kryžiuočiais da gražiau nupiešdavo. Ir tikdavo mums jos labiausiai. Rodėsi, kad jis pats buvo kovojęs. Ir mes, vaikai, dažnai tarp savęs spėliodavome, bene kokiam mušyje jis tiedvi kupri ir gavo. Todel aš vieną kartą, pirmai su draugais susitaręs ir paklausiau jo, ar tik nesimušė jis su totoriais. Bet jis kažin kodel užpyko, koja tripterėjo: „Kas į jumis priguli, neužaugos!” Kuo iš maluno neišvarė iširdęs.

Tuo jo pykčiu mes ir patvirtinome savo speliojimus. Daugiau jau nebeklausi-nėjome. Pakako vieno priparodymo.

Nuo to laiko mes Kuprelį labiau pradėjome godoti: „Žmogus karėje buvęs!” kitas kitam sakydavome.

Labiausia mano atmintyje tvyla tat, kad jis mumis dažnai sverdavo. Sakėsi dabojąs, kaip greitai augame. Taip-pat mėgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir augštai, tai džiaugsmu nesitverdavo. Mes taip nesidžiaugdavome.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.