– Na, pažiurėsim, jeigu taip, tai taip... Imk tą maišą – prisako jis man, rodydamas pirštu pro išlėto besisukantį stiebą, – kiton pusėn, kurion iš pikliaus suplėšti grudai bįra. Matai? Atkabink jį nuo tos rankovės: bus tuoj artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinion, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nebemalu. Blogai. Kuomet esti geras vėjas, tai iš-sykio ir dvejas paleisti galima. Butinai reikės pataisyti. Vis tu žmogus prisirengti negali... Bet ką Tamstai daug aiškinti. Tur-but meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti! Tik paskum, kai pradėjai mokyties, paliovei...
Nelaukęs, kolei jis užbaigs, nuėjau, kur buvo liepta.
Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Gi girdžiu, Kuprelis mane bara!
– Kas jau, ar sveikatos nebeturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį, kaip plunksną nutarunčkinčiau. Taip virve traukadmas daug laiko sugaiši. Tempk savimi, mano ponaiti!
Užraudonijau, kaip burokas. Nėra ko daryti. Užsiverčiau maišą ant pečių ir stenėdamas net tempiu laiptais viršun. Jis juokiasi ir ragina:
– O, o! O taip, o taip! Tik nenugriuk. Žiurėk, kad kartais maišas nenutrauktų.
Vis tik galop užunešiau ir užpyliau.
Nežinau nei kur, išsimiltinau baisiai. Pajieškojau šepečio, neradau. Dulkinuosi taip. Rankomis mataruoju ir daužau save per šonus.
Girdžiu kvatojasi kas, net plyšta! Kruptelėjau. Nuleidau rankas. Gi beišlendąs Kuprelis iš apatinio gyvenimo juokiasi visa gerkle. Nesuprantu kas pasidarė: dairausi ir vienon pusėn ir kiton, ir į save ir į jį žiuriu.
– Cha-cha-cha-cha! Gana jau, gana! Atėjo žmogus malunan ir da padėti malti, nori pareiti namon nemiltuotas!... Cha-cha-cha! Nesidulkink bent Tamsta, da netoks busi! Pamatysi. Nuo miltų nieko blogo nebus. Išėjęs iš čia išsivalysi, kaip tik norėsi. Mergiotės ir nepažins, kad malune buvai. Čia gi jų nėra, niekas nematys.
Rodosi nebuvo ko, bet aš nuo jo juokų susisarmatijau. Atsakyti nei žodžio nesugraibiau. Jis tat pasergėjo. Jau nebesijuokia. Šneka-pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina.
– Lukterėjęs kiek, vėl nueik tenai pasidairyti. Permainęs maišus, atneši čionai ir išpilsi. Dabok gerai. Saugokis, kad neužmirštum. Baisus tarapotas gali pasidaryti: tenai užsikimš ir sėlinų pribėgs miltuosna, o čia girnos dykos malsis, dils ir akmeno prisuks. Susimildamas tiktai!
Pažvelgė skrynion. Paklausė girnų užimo ir gretai ant trečio gyvenimo nuritėjo.
Vos suspėjau linkterėti galvą, parodydamas, kad puikiai sergėsiu.
V dalis
Mainau maišus dažnai. Jei tik pusę randu, ir tai nepalieku. Suplėšos kaskart smulkesnės. Bet visdelto nesiskubina.
Maluno užėsys tai apsilpsta, tai vėl staigu pakįla. Matytis vėjo pajiega mainosi, silpnyn eina.
Gerai man atmenamas tas ratų-ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš kudikystės laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ir malonus jis dabar man, malonus! Štai, rodos, pasakoja ką. Klausaus atidžiai.
Pasakoja, kaip aš su Broniu ir Juzuliu klausydaviaus Kuprelio pasakų; kaip mes akeles ištrėškę prašydavome „daugiau, daugiau!” Kuprelis žodžių nesigailėdavo. Aibę nuo jo užgirsdavome įvairiausių daiktų. Gražiai apsakinėdavo vaidinimąsį raganų, laumių, kibšų. Kares gi lietuvių su totoriais, lenkais, rusais ir kryžiuočiais da gražiau nupiešdavo. Ir tikdavo mums jos labiausiai. Rodėsi, kad jis pats buvo kovojęs. Ir mes, vaikai, dažnai tarp savęs spėliodavome, bene kokiam mušyje jis tiedvi kupri ir gavo. Todel aš vieną kartą, pirmai su draugais susitaręs ir paklausiau jo, ar tik nesimušė jis su totoriais. Bet jis kažin kodel užpyko, koja tripterėjo: „Kas į jumis priguli, neužaugos!” Kuo iš maluno neišvarė iširdęs.
Tuo jo pykčiu mes ir patvirtinome savo speliojimus. Daugiau jau nebeklausi-nėjome. Pakako vieno priparodymo.
Nuo to laiko mes Kuprelį labiau pradėjome godoti: „Žmogus karėje buvęs!” kitas kitam sakydavome.
Labiausia mano atmintyje tvyla tat, kad jis mumis dažnai sverdavo. Sakėsi dabojąs, kaip greitai augame. Taip-pat mėgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir augštai, tai džiaugsmu nesitverdavo. Mes taip nesidžiaugdavome.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.