Kuprelis110-111 psl. · apie 5 min.
XXV dalis60% kūrinio
110 psl.

Tečiau, kuomet aš jiem pasakiau, kad tiktai užu to tekėsiu, užu ko norėsiu, motina man atsakė:

– Užu ko norėsi, užu to tekėk sau; bet užu kuprio, kad čia man žemė skirtųsi, niekados neištekėsi!

– Tikrai, Kazyt, užu jo mes tavęs neleisiva. Pagalvok tiktai pati... – pritarė jai tėvas.

– Nieko negalvosiu! – smarkiai atsispyriau.

Panašiai ne vieną dieną mes susikertame. Ir niekas neapgali...

– Matai, tai vis del tavęs, – užbaigė ji gailiai-gailiai į mane akutes pakreipusi ir giliai atsidususi.

– Kad tik tu truputį butumei kitoks, kad tiktai neturėtumei tos kupros, butų visakas gerai; senai, gal, jau bučiau tavo, – ėmė ji po valandėlės man sakyti, žemai palenkusi galvelę. – Tėvai nei kiek butų nesipriešinę, butų senai išleidę. Su noru didžiausiu. Bet dabar... Ir žmonės sako: „Kur jai užu tokio eiti: ji gali sveiką-gražų vyrą iškirsti.... Nejaugi jau negalima atitaisyti tos kupros? Juk gal gydytojai galėtų taip padaryti, kad jos nebutų, kad ji išnyktų?

– Taigi, kad negalima, – atsakiau, kaip skradžių žemę virsdamas.

Paraudonijo ir ji. Yt serbinta, raudona buvo.

Tarytum sugauti, nutylova. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš ir ji neturėjova, rodos, ko šnekėti. Į šalis dairėvos, į kitas kitą. Susitiks mudviejų akįs, tai ir kreipiava jas šalin. Nemalonu lyg žvilgsniai butų sumegzti.

– Ko mudu tyliva? – pertraukiau galų-gale tylą.

– Gi ir aš nežinau, – atsakė ji išlengvo, trumpai.

Ir vėl nutylova.

Mano galvoje išdygo menka-mažutė mintis. Augo ji, kėlėsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau – skubiau. Ir išsiveržė-išskrido galop. Kad ir bučiau norėjęs, negalėjęs bučiau jos sulaikyti. Smarki ir galinga buvo. Ir ne nauja, rodosi:

– Ar tu pirma manęs mylėjai ką-nors?

– Ką sakai? – lyg nesuprato, lyg neužgirdo.

– Ar seniau, pirmai mylėjai ką? – švelniai, lac įsivogdamas jos širdin, atkartojau.

111 psl.

Nusigandau paklausęs.

– Kam tau? – šaltai akysna pažiurėjo.

– Taip tiktai....

– Tai kodel klausi?

– Kad neturiva ko šnekėti; tu papasakotumei ką, aš paklausyčiau.

– Tai papasakok tu, aš paklausysiu, – staiga meiliai-meiliai galvelę pakreipė.

– Aš da nieko nemylėjau ir manęs niekas.

– Gal gi ir aš nieko?

– Nek, tu tur-but mylėjai...

– Mylėjau, – netuoj atsakė. – Bet kokia ta meilė buvo: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylėjau? Gi rusą, burlioką. Buvo jis liaudies mokyklos mokytojaus sunus; ton mokyklon aš dvejetą žiemų vaikščiojau mokinties. Kada aš buvau pirmame skyriuje, jis jau buvo trečiame, baigė. Paskum jį tėvas išsiuntė mokytojų seminarijon. Atvažiuodavo tik vasarai, Kalėdoms ir Velykoms. Baisiai išsiilgdavova vienas kito. Užtat atvažiavęs saldainių, įvairių tėtyčių man atveždavo. Lakstydavova kartu po miškus, rinkdavova gėles pievoje, eidavova uogauti. Tėvai mum nelabai gindavo – geruoju tarp savęs gyveno... Jis buvo neapsakytai gražus vaikas, tiktai man tuo jis nepatiko, kad buvo burliokiukas. Jis žadėjo persikrikštyti, kad man visai patikus.

– O kaip pasibaigė? – neiškentėjau nepertraukęs.

– Pasibaigė taip, kad išsiskyrėva. Mat, jo tėvą iš šitos vietos perkėlė kitur, labai kur toli. Paskutinį kartą atsisveikinova musų klojime. Raudojova net apsikabinę, kitas kitam „sudieu” sakydamu. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tada užu jo eisiu, kada jis bus katalikas.

Kvaili mat da buvova. Kas gi man, tur-but, kokių dvyliką metų buvo, o jam nedaugiau kaip keturiolika.

Bet tenai užėjo mus tėvas, kažin ko klojiman atėjęs. Kad paėmė, žinai, šluotą, kad ėmė mus abu vanoti, kad nepataikėva kaip nei pro duris išbėgti. Paskum man vienai da geresnė pirtis buvo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.