Nusigandau paklausęs.
– Kam tau? – šaltai akysna pažiurėjo.
– Taip tiktai....
– Tai kodel klausi?
– Kad neturiva ko šnekėti; tu papasakotumei ką, aš paklausyčiau.
– Tai papasakok tu, aš paklausysiu, – staiga meiliai-meiliai galvelę pakreipė.
– Aš da nieko nemylėjau ir manęs niekas.
– Gal gi ir aš nieko?
– Nek, tu tur-but mylėjai...
– Mylėjau, – netuoj atsakė. – Bet kokia ta meilė buvo: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylėjau? Gi rusą, burlioką. Buvo jis liaudies mokyklos mokytojaus sunus; ton mokyklon aš dvejetą žiemų vaikščiojau mokinties. Kada aš buvau pirmame skyriuje, jis jau buvo trečiame, baigė. Paskum jį tėvas išsiuntė mokytojų seminarijon. Atvažiuodavo tik vasarai, Kalėdoms ir Velykoms. Baisiai išsiilgdavova vienas kito. Užtat atvažiavęs saldainių, įvairių tėtyčių man atveždavo. Lakstydavova kartu po miškus, rinkdavova gėles pievoje, eidavova uogauti. Tėvai mum nelabai gindavo – geruoju tarp savęs gyveno... Jis buvo neapsakytai gražus vaikas, tiktai man tuo jis nepatiko, kad buvo burliokiukas. Jis žadėjo persikrikštyti, kad man visai patikus.
– O kaip pasibaigė? – neiškentėjau nepertraukęs.
– Pasibaigė taip, kad išsiskyrėva. Mat, jo tėvą iš šitos vietos perkėlė kitur, labai kur toli. Paskutinį kartą atsisveikinova musų klojime. Raudojova net apsikabinę, kitas kitam „sudieu” sakydamu. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tada užu jo eisiu, kada jis bus katalikas.
Kvaili mat da buvova. Kas gi man, tur-but, kokių dvyliką metų buvo, o jam nedaugiau kaip keturiolika.
Bet tenai užėjo mus tėvas, kažin ko klojiman atėjęs. Kad paėmė, žinai, šluotą, kad ėmė mus abu vanoti, kad nepataikėva kaip nei pro duris išbėgti. Paskum man vienai da geresnė pirtis buvo.
Tėvas ir seniau jau, pasergėjęs, kad mudu labai vienas į kitą artinavos, užgynė man mokyklon vaikščioti ir iš namų išeiti nebeleido. Galop ir su mokytojumi supyko, tai mum ir visai blogai buvo.
– O ar neužmiršai jo? – susirupinęs paklausiau.
– Kur tau. Nei pagamų nuo tos meilės neliko. Kas gali burlioką, savo priešą, mylėti.
Šlykštu man pasidarė. Juk kam man žinoti apie tatai? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau, kad nei kentėti negalėjau. O ėdė kartu ir ta žinia...
– Man užaugus mane daug kas pradėjo mylėti, daug kas važiavo piršliuosna, bet man visi jie tai del to, tai del kito vis nepatiko. Piršėsi-lindo į mane ir tavo pirmtakunas. Baisiai jo nekenčiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas, kaip kartis, kojas ir baltus, siaurus usus. Tėvam, tiesa, patiko. Labai net. Mokėjo su savo geru liežuviu pataikauti jiem, prisimeilinti. Gyrėsi savo keliais šimtais ir žemės kažin-kur esančiomis keliomis dešimtinėmis. Kad neturėjo dviejų priešakinių dantų, buvo daugiau, kaip tris kartus dešimtelgis, nieko nesakė, tylėjo.
Jokiuo budu negalėjau nuo jo atsiginti, taigi kartą intaisiau gerą štuką. Žiuriu, vieną vakarą ateina mano ilgapaltis, įsitaisęs-įsirengęs, usus, kaip katinas, įseilinęs-užraitęs. Grinčioje vienui-viena buvau. Paėmiau išsuodžėjau į krosnies kaktą pušinę, pastačiau prie durų. Ant josios puodelį, pilną vandens uždėjau. Pati pasislėpiau kampe. Apsikroviau visokiais drabužiais. Užsidengiau galvą. Laukiu. Žiuriu pro marškos skylę.
– Kas čia bus? – manau sau.
Girdžiu ineina priemenėn. Graibo kliamkę. Atidaro duris... Pušynė tėkšt! į veidą, puodelis bukt! ant galvos.
– Kad jumis perkunas, tokiuos kiaules! – trenkė durimis atgal, nusispjovė ir nubindino namon.
Nuo to karto, kad nors akis parodytų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
2. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.