Kuprelis99-112 psl. · apie 30 min.
XXII dalis61% kūrinio
99 psl.

Ji retai atsigrįždavo į mane. Retai sumegzdavo su manimi savo žvilgsnį. Bet man ir to užtekdavo, ir tuomi aš buvau linksmas. Žmonės iš vieno ją bažnyčioje sekė. Beveik visos moterįs turėjo į ją akis indelbusios. Ir visų jų veidai reiškė aštrią panieką.

XXIII dalis

100 psl.

Šnekos apie mudu kilo vis augščiau. Ir vis tamsesniais dažais. Vis juodesnės, piktesnės darėsi. Pagaliaus net klebono ausių pasiekė.

Pašaukė jis mane į save. Ėmė barti, pamokslą sakyti:

– Ar girdėjai, ką apie tave žmonės šneka?! Ar žinai, ką tu esi geresnio padaręs?! Ar tat pritinka bažnyčios tarnui?! Sakyk, ar pritinka?! – prišoko į mane su iškėstomis rankomis.

Aš tarytum žadą užkandau. Nei žodžio negaliu ištarti.

– Kaip tu man drįsti dabar mišias giedoti, kaip drįsti Dievą suteptomis lupomis garbinti?! – treptelėjo koja. – Tokie palaidunai negali buti vargonininkais, negali nei vieno žingsnio į vargonus nukelti. Jiems vieta ne bažnyčioje, tiktai už žydo skobnio, smuklėje... Aš tave skaičiau da žmogumi, maniau, esi ko vertas; bet kaip pasirodei, tai pagalam matau, jog pirmas šelmis... Atmink, kad tu sugadinai, sugriovei gyvenimą geriausiai mergaitei, kuri, kaip krikštalas, buvo tyra, nesutepta; mergaitei tokių tėvų! Taip vien gali pasielgti paskutinis ištvirkėlis. Kaip tave šventa žemė nešioja!... Ir kaip ji galėjo tokiam raguočiui pasiduoti! Jau gal jai protas susisukė...

Stovėjau užstingęs ir laukiau, rodosi, kad tiktai žemė greičiau prasiskirtų, kad greičiau mane paslėptų. Ausis ugnimi degė. Krutinę peiliais raižė. Galvoje lac šimtas kulių kalė.

Jam sustojus rėkti, trepsėti, rankomis maskatuoti, aš atsigaivelėjau kiek. Pamatęs kad prakaitą nuo kaktos braukia ir da galvoja daugiau ko pasakyti, aš su ašaromis akyse, pridususiu balsu, ėmiau teisinties:

101 psl.

– Dvasiškasai Tėve, leisk man žodį pasiteisinti!... Aš Dvasiškasai Tėve, visai esu nekaltas, mane vien pikti žmonių liežuviai apšmeižė, mano vardą suteršė... Labai gerai suprantu, jog tat, kame mane intariama, butų man didžiausė nuodėmė ir apie tokius dalykus aš dagi pagalvoti nedrįstu... Aš, tiesa, ją myliu, negaliu be jos gyventi, myli ir ji mane, atidavė savo širdį, bet tarp mudviejų neatsitiko nič-nieko blogo...

– Tylėk ir eik iš mano akių! Man tokių nereikia. Budamas kaltas da teisinties pradėsi. Aišku, koksai esi!... Laukan! – pravėrė duris.

Sugniaužęs kepurę, išėjau. Tarytum ne jis mane išvarė, bet kažin kokios pajėgos, kurios buvo susirinkę jo kambaryje. Jos mane įsiryžę išstumė. Net atsikvėpiau, kaip pamačiau, kad mano esama jau namie. Bet jos ir čia mane atsivijo ir sustoję, rodos, aplinkui plačiom akim žiurėjo į vidų. Šaldė savo žvilgsniais. Niekur jų šonan nekreipė.

Neturėjau sau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintįs galvoje sukinėjosi. Kaip adatomis, smagenis narstė.

– Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams intikėti? Nejaugi ir jis prisidėjo prie tų žmonių, kurie varu man stengiasi laimę išplėšti, meilę sugriauti?!... Juk širdies aš jam negaliu parodyti. Kad galėčiau, tai rodosi išimčiau ir pasakyčiau: „Tie, žiurėk!”

Vakare da nuėjau pas jį. Vos įsileido. Bučiuodamas rankas ir verkdamas išpasakojau viską, kas tiktai galėjo mane nors šiek-tiek pateisinti; kaip išpažintyje.

Jis klausė piktai, susiraukęs. Tečiau pasergėjęs, kad aš nemeluoju, nieko nepridedu, suminkštėjo; yt ledas, ineštas šiltan kambarin, atsileido. Pradėjo visai jau kitoniškai šnekėti.

102 psl.

– Tiesa, kad žmonės daug sumeluoja, daug ką nušneka nekaltai ir nevieną taip pražudo. Jiems burnos neužriši. Pagaus kokį žodį, tai ir laksto su juo, lac su pusle, kolei į didžiausį baraboną neišpučia.. Aš iškarto netikėjau tiems plepalams, bet kaip atėjo Gervydienė, jos motina, permirkusi visa ašarose, ir kaip pradėjo ji tave keikti-raudoti, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedęs, purvuosna sumindęs, aš pamaniau, kad tai gali buti, nes kaip priežodis sako: tylus kampas velnius veisia, taigi ir paketinau tave bematant su šunimis pravaryti... Na vistik ir meilėje reikia buti atsargesniais ir taip toli nenubristi, kaip judu nubridota. Dievas, mat, kartais siunčia žmogui bausmę tuo tikslu, kad jį į gerą kelią sugrąžinti, kad jis neišsuktų toli... Eik sveikas namon, o aš pasistengsiu tikrą tiesą sužinoti, paklausiu jos pačios apie tą dalyką ir pasirupinsiu jos tėvelius suraminti. Seniai perdaug jau išsigando. Gek žinoma savas vaikas; kiekvienas negeidžia, kad su juo kas blogo atsitiktų.

Nežinojau iš džiaugsmo, kaip jam ir atsidėkoti. Rodosi visą vakarą kaip tiktai mokėdamas dėkočiau... Jis visuomet taip. Da kuolabiau užpyksta, tai tuo greičiau atsileidžia. Vienok nebuvau da matęs jo taip supykusio. Nei manyte-nemaniau, kad geruoju pasibaigs. Net pats tarytum kaltu pasijautė.

– Da nesidžiauk taip, gali buti per-anksti. Aš juk da neištyriau visako. Nėr žinios, koks bus galas, – perspėjo, maloniai šypsodamasi.

– Jau aišku, jog gerai, – sakiau sau mintyje.

XXIV dalis

103 psl.

Praėjo koks mėnuo. Šnekos žymiai aptilo-nurimo. Mat apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis nusopsta ir atsibosta. Žmonės jieško, kad vis naujesnio ko. Nuo manęs užgriuvo ant vieno iškunigio, kuris, metęs seminariją, vedė.

Kazytė bažnyčioje jau drąsiau ir dažniau į mane atsigrįždavo. Deltog ant viškų nelipdavo, matyt tėvų buvo užginta. Pritardavo iš tenai, iš apačios.

Susitikti mudviem vis nebuvo kaip. Negalėjau nei aš tenai nueiti, nei ji į mane. Jau nebedrįso pasivogusi atlėkti.

Budavo sutemus nueinu pavaikščioju-pavaikščioju paežeryj, tiesiai ties jų sodyba ir vėl grįžtu namon.

Vis stengiausi, kad tiktai arčiau buti nuo josios. Net savo lovą perstačiau prie kitos sienos, į Gervydžių pusę, kad nors vienu žingsniu mudu mažesnis tolumas skirtų...

Einu aš nuo vakarinių, prieš Šeštinio šventę, mišparų iš bažnyčios, gi žiuriu ji, po liepomis atsistojusi, laukia manęs. Daugiau aplinkui nieko nesimatė. Jeigu ir buvo ant mišparų kelios davatkos, tai jos bažnyčioje tebetupėjo.

Susitiko mane begalo linksmai:

– Na, kaip sveikas, senai matytas? Ar da gyvas tebeesi? Ar neužkrimto tavo išgirtieji Skruzdynų žmonės?

– Nieko, da strimpiu, – atsakiau, nežinodamas kaip geriau ir atsakyti. – Su tavim gi kaip?

– O-o, su manimi buvo blogai, blogai... labai blogai. Jau tu tiek nekentėjai. Aš vos gyva likau. Matai kaip...

– Kaip tai? Kaip tai? – prispyriau klausti.

– Daug pasakoti, maža klausyti... Apsakysiu kitą kartą. Čia gali da kas pasergėti. Vėl butų blogai.

– Kada gi apsakysi? – skubiai paklausiau, pažvelgęs jai į indubusias akeles. Daug, nabagėlė, pablogo per tą laiką. Nepažinęs gerai, nepažintum iškarto. Lyg po ligai sunkiai. Gražybės, vienok, savo nei truputėlio nenustojo. Man da labiau patiko. Buvo tokia tęva, lėna, švelnutė. Pajaunėjo, tarytum.

104 psl.

– Žinai ką, rytoj? Mano tėvai išvažiuoja į atlaidus Draugeliunuosna. Bus ligi vakaro. O gal da svečiuosna kur užsuks, tai ir neparvažiuos tą pačią dieną. Laiko turėsiva. Tu tuojau po mišparų, po visam kam, ateik paežerin, Raganakrumin. Tenai mudviejų niekas nepamatys. Niekas dabar tenai nevaikščioja. Prisišnekėsiva gi prisišnekėsiva.

– Ir aptarsiva kas toliau daryti, – užbaigiau aš.

– Taip, – patvirtino ji, grakščiai galvelę pakreipusi.

Tuo tarpu bažnyčios durįs girgžderėjo ir jose pasirodė sendavatkė, keliais rožančiais nešina.

Kazytė vos spėjo pasakyti man „su dieu”, greitai, skara apsigaubusi, nubėgo nuo šventoriaus. Namon parėjo.

Davatka kaip nežiurėjo, ko nedarė, bet, matyti, nepažino, kokia tai buvo. Apižabales, ilgaliežuvė, jau akis turėjo. Galėjo vien spėlioti.

XXV dalis

105 psl.

Ant rytojaus tuoj, kaip buvo sušnekėta, visus darbus atlikęs, nukiutinau paskirtojon vieton.

Buvo tai didelis, augštas, tankiais krumais apaugęs, skardis. Tenai augo ir alksniai, ir jievos, ir šermukšniai, ir kai-kur jaunas klevelis.

Atsisėdau jievų pavėsyje ir laukiu jos.

Apačioje tyliai šnabždėdamos, gerėdamosi pavasariu, pliuškena ežero vilnįs. Plaka į kraštus, tarytum jiems pasakoja ką. Švelniai-maloniai.

Girdėtis linksmųs narų šukavimai, rėkavimai laukinių ančių, besidžiaugiančių savo mažyčiais.

Aplinkui krumeliuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterėja šakelė, – tai kokia paukštytė neša savo besočiams maistą. Jie cypia – rėkia sulaukę...

Štai sušlamėjo kas netoli. Smarkiai, greitai. Žiuriu, beišlendanti iš tankumyno mano Kazytė. Apsitaisiusi tamsiai raudonu sijonu ir balta nažutka. Prisisegusi į krutinę gėlių pluoštelį. Naminės gėlelės ir pievoje nuskintos. Naminės viduryj, o tosios vainikėliu aplinkui.

– Mat kur jo sėdžiama! O aš kadaikš-čiau jieškau po visą Raganakrumį. Jokiuo budu rasti negaliu... Ar senai čia atėjęs? – paklausė sėsdamosi greta.

– Ne, da nesenai, – atsakiau.

– Tie tau! O aš bastausi-bastausi, nėr jo. Ir da čia atėjęs sėdi sau ramiai.

– Aš laukiau.

– Geras esi, nėra ko sakyti. Verta paglostyti.

– Kad mat negalėjau anksčiau. Bučiau senai atėjęs.

– Ir čia sėdėjęs?

– Tai kur gi?

– Gi reikia vaikščioti, jieškoti. Taip galima butų ir ligi-pat vakaro nerasti. Laimė, kaip aš da tave radau. Visai nesimatė, nei iš arti. Bridau-bridau, taip sau, ir užbridau galų-gale. Botago tau reikia.

– Už ką? – stebėjausi pro juokus.

– Kaip tai už ką? Ar nežinai? Pirmiausiai, atėjai vėlai, o paskum, įlindai tarp tokių krumų, kad nei nerasti.

– Ateiti anksčiau negalėjau. Buvo šiek-tiek darbo: keletas porų krikštan ir taip šis-tas. Atsisėdau čia, kad labai gražu ir niekas nepamatys.

106 psl.

– Tikrą tiesą sakai?

– Nei truputėlio nemeluoju.

– Tikiu jau. Ką padarysi, – nusijuokė.

– Ir nepyksti?

– Ir nepykstu... Tu toks geras-geras, kam ant tavęs pykti. Meilus, yt mažas avinėlis, – prisiglaudė savo veideliu į mano veidą.

– Gera ir tu, – apsikabinau ją.

– Ar ištiesų?

– Kaip angelėlis kokia,

– Tai pasibučiuokiva.

– Pasibučiuokiva.

– Senai-senai jau bučiavovos.

– Oi senai, – atsiminiau tuos tylius laimingus vakarus.

Užsimiršova tame pasibučiavime, tarytum išnykova kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo pasaulio.

– Papasakok dabar, kaip kentėjai, kaip verkei užu mano galvelės, – paprašiau.

– Gerai. Ar nori?

– Noriu.

– O tau sunkus buvo tas laikas? – paklausė iš savo pusės.

– Begalo sunkus. Bet tau tur-but daug kartų sunkesnis?

– Daug kartų, daug... – skausmingai nutęsė balsą, akeles užmerkusi.

– Ne! Nepasakosiu da, – sako. – Taip pasėdėsiva... Žiurėk, koksai dangus gražus. Toks mėlynas-mėlynas, tarytum bėdulė kokia. Ir kokie puikųs, balti debesėliai ant jo plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai-kur po du... Žiurėk, kaip šiedu, – parodė piršteliu, – gražiai skabinasi, bučiuojas, glaudžias į kitas kitą.

– Matau, sesele.

– Gera jiem, gera. Kaip mum, tur-but... Žiurėk, va jiedu jau į vieną susiliejo. Jau vienas, tiktai vienas. Štai skiriasi jau. Po truputį, po truputį. Žiurėk, visai išsiskyrė! Vienas plaukia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis štai nyksta; tuojau visai jo nebus... Išnyko, nabagėlis. O tas plaukia ir plaukia. Liudnas koks. Jam, matyti, skaudu; jis gaili ano. Gaili?

– Gali but, kad gaili.

107 psl.

– Žvilgterėk ton pusėn. Matai, kiek tenai smulkučių debesėlių? Ir visi vienijasi, skirstosi. Išlengvo vis kaip, ramiai. Susilies ir išsiskiria, susilies ir išsiskiria... O tenai va, ties bažnyčios bokštu, matai kokiu du dideliu debesiu kitas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų, kitas augštai pakėlęs laiko. Į jį išsižiojęs vilkas lekia. Sudraskys rodosi... O ano debesėlio, kuris vienas plaukia, žiurėk jau nėra. Kaip greitai išnyko... A va ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rumai kabo... Visaip tie debesįs draikosi. Kodel taip?

– Dievas juos žino.

– O tu nežinai?

– Ką ten juos gali žinoti. Juos vėjas visaip nešioja, visaip drasko; vienoj vietoj jie taip išduoda, kitoj kitaip ir mums žiurint panėši tai į gyvulius kokius, tai į paukščius, tai net į žmones.

– Ir aš taip-pat manau. Bet žmonės sako, kad jie reiškia ką-nors, kaip kam parodo ką. Jeigu angelą pamatysi skrendantį, tai lainmingas busi, jeigu seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi iškarto pamatyti. Taip?

– Žinoma.

Nutylova. Sužiurova į dangų, į tuos visokius debesėlius. Ir netikėjova, rodosi, savo pasiaiškinimams. Norėjova, laukėva, kad jie patįs ką pasakytų, patįs paaiškintų, kodel jie taip plauko, draikosi.

Jie nieko nesakė. Vien tik vienijosi, vieni nuo kitų bėgo ir nyko dangaus bedugnėje. Ramiai-iškilmingai.

Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesėlis ir sustojo viršuje ties mum. Prasitęsė toliau. Saulelę užtemdė. Ir kažin kas netaip pasidarė. Truputį šalta, tarytum liudna, lyg jis but pavogęs ką.

– Dabar, jeigu nori, papasakosiu, – sugrįžo akelėmis Kazytė nuo debesėlių. Tarpkrumin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė.

– Papasakok, papasakok! – yt ko ištroškęs, senai jau laukęs, paprašiau.

108 psl.

– Klausyk. Antrą Velykų dieną, jau pavakariais pareina motina iš sodžiaus nieko nesakydama puola į mane ir trenkia su kumsčia pakalon. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin ir visu savo smarkumu bloškia į žemę.

Aš persigandau, nežinau kas daryti.

Parbloškusi asloje ėmė mušti ir kojomis spardyti. Ir vis tyli, nieko nesako.

Pamaniau, kad su ja kas-nors negerai pasidarė, kad ji paduko. Pradėjau rėkti visu balsu, pagalbos šaukti.

Inbėgo tėvas ir visas išbalęs, kaip drobė, klausia jos:

– Ką tu dirbi?!

Ji vis tyli ir da pikčiau mane muša.

Galop jis sugriebė ją už pečių ir ataplėšė nuo manęs.

Tuomet motina užsidengė priekaiščiu akis ir parpuolusi ant suolo baisiai užraudojo.

Tėvas, atkėlęs mane visą sudaužytą, ėmė rupestingai klausinėti:

– Sakyk, Kazyte, kas čia atsitiko?

– Nieko nežinau, tėveli...

Tuo tarpu motina pradėjo tarti savo raudai:

– Tai tau dukrelė, tai tau musų geroji! Tai ką ji padarė! Suėdė ji mane, suėdė! Suteršė ji musų namus, apibiaurino visą giminę!... Aš tau sakiau, aš tau sakiau, jog reikia geriau ją priturėti, reikia geriau įžaboti! Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis!

– Už ką tu ją keiki, aš nesuprantu, – visai nusiminęs ėmė ją tėvas spirti.

Aš gi sėdėjau, kaip avelė vilko nusigandusi ir nič-nieko nesupratau, kas čia yra.

– Už ką?! – suriko atsistojusi motina. – Tu da nežinai už ką?!... Tu nežinai ką padarė tas prakeiktas kupris su tavo dukterimi?! Tu nežinai, kad jis sugadino-sudergė ją?!

– Kaip? Kaip?!

– Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus šnekos, tai žinosi!

Man galvoje juoda, tuščia pasidarė. Visu kunu, kaip ledas, šalta srovė perbėgo.

– O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, – barė motiną tėvas. – Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar save.

109 psl.

– Užmušti ją, užmušti! – vėl šoko į mane su kumštimis, bet tėvas ją atastumė. – Nelaiminga aš, nelaiminga tokia paleistuvę pagimdžiusi, – atgalion ant suolo krito. – Kad geriau ir tavęs bučiau nepažinusi... Kur man dabar dėties, kur man dabar dėties?... Tegul geriau negyventų toksai vaikas...

– Na, ką tu dabar man atsakysi? – piktai priėjo į mane tėvas.

– Ką gi aš galiu atsakyti, budama visai nekalta ir nieko apie tat nežinodama, – ištariau pro ašaras.

– Ne, tu žinai! O kad pasakytumei teisybę, tai... – ėmė į kampus dairyties.

– Tėveli mylimas, mano brangus, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, – puoliau jam rankų bučiuoti.

Bet jis išsirovė ir nuėjo užu krosnies.

Girdžiu, jog virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas sprukau iš grinčios. Įlėkusi seklyčion užsirakinau duris.

– Ką jie čia mane nekaltai plaks! Kur nematyta! – galvojau ir langinyčias iš vidaus užsidarinėdama.

Atsivijo jiedu paskui.

– Atidaryk, o ne tai užmušiva, – grąsino.

– Darykit, ką jau norit, – atrėžiau piktai.

– Duris išlaušiva!

– Laužkita.

Kaip beldė, ko nedarė, vienok neištraukė manęs iš tenai.

Arti dviejų dienų neišėjau.

Kitas dienas jau nepuolė mušti, nors nuolat grąsino, bet užtat pamokslų, pamokslų buvo!

Ir daug aš pervargau, daug iškentėjau, daug karčių ašarų išliejau, kolei nepašaukė jų klebonas ir neišaiškino jiems, kad da čia nieko blogo neesą atsitikę, nieko su manimi nepasidarė. Vargu-negalu intikėjo seniai. Sakėsi dagi paskum, kad klebonas jiedviem pasakęs, jog meilei kelio negalima esą užstoti, jog reikia dukrelę leisti užu to, į ką jos širdelė traukia ir jog, Dieve sergėk, negalima esą varu už nieko varyti, nes tuomet tėvai patįs savo vaiko gyvenimą sugriauną, jį pražudą ir jis užtat visą savo amžių turi juodu keikti.

110 psl.

Tečiau, kuomet aš jiem pasakiau, kad tiktai užu to tekėsiu, užu ko norėsiu, motina man atsakė:

– Užu ko norėsi, užu to tekėk sau; bet užu kuprio, kad čia man žemė skirtųsi, niekados neištekėsi!

– Tikrai, Kazyt, užu jo mes tavęs neleisiva. Pagalvok tiktai pati... – pritarė jai tėvas.

– Nieko negalvosiu! – smarkiai atsispyriau.

Panašiai ne vieną dieną mes susikertame. Ir niekas neapgali...

– Matai, tai vis del tavęs, – užbaigė ji gailiai-gailiai į mane akutes pakreipusi ir giliai atsidususi.

– Kad tik tu truputį butumei kitoks, kad tiktai neturėtumei tos kupros, butų visakas gerai; senai, gal, jau bučiau tavo, – ėmė ji po valandėlės man sakyti, žemai palenkusi galvelę. – Tėvai nei kiek butų nesipriešinę, butų senai išleidę. Su noru didžiausiu. Bet dabar... Ir žmonės sako: „Kur jai užu tokio eiti: ji gali sveiką-gražų vyrą iškirsti.... Nejaugi jau negalima atitaisyti tos kupros? Juk gal gydytojai galėtų taip padaryti, kad jos nebutų, kad ji išnyktų?

– Taigi, kad negalima, – atsakiau, kaip skradžių žemę virsdamas.

Paraudonijo ir ji. Yt serbinta, raudona buvo.

Tarytum sugauti, nutylova. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš ir ji neturėjova, rodos, ko šnekėti. Į šalis dairėvos, į kitas kitą. Susitiks mudviejų akįs, tai ir kreipiava jas šalin. Nemalonu lyg žvilgsniai butų sumegzti.

– Ko mudu tyliva? – pertraukiau galų-gale tylą.

– Gi ir aš nežinau, – atsakė ji išlengvo, trumpai.

Ir vėl nutylova.

Mano galvoje išdygo menka-mažutė mintis. Augo ji, kėlėsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau – skubiau. Ir išsiveržė-išskrido galop. Kad ir bučiau norėjęs, negalėjęs bučiau jos sulaikyti. Smarki ir galinga buvo. Ir ne nauja, rodosi:

– Ar tu pirma manęs mylėjai ką-nors?

– Ką sakai? – lyg nesuprato, lyg neužgirdo.

– Ar seniau, pirmai mylėjai ką? – švelniai, lac įsivogdamas jos širdin, atkartojau.

111 psl.

Nusigandau paklausęs.

– Kam tau? – šaltai akysna pažiurėjo.

– Taip tiktai....

– Tai kodel klausi?

– Kad neturiva ko šnekėti; tu papasakotumei ką, aš paklausyčiau.

– Tai papasakok tu, aš paklausysiu, – staiga meiliai-meiliai galvelę pakreipė.

– Aš da nieko nemylėjau ir manęs niekas.

– Gal gi ir aš nieko?

– Nek, tu tur-but mylėjai...

– Mylėjau, – netuoj atsakė. – Bet kokia ta meilė buvo: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar žinai, ką aš mylėjau? Gi rusą, burlioką. Buvo jis liaudies mokyklos mokytojaus sunus; ton mokyklon aš dvejetą žiemų vaikščiojau mokinties. Kada aš buvau pirmame skyriuje, jis jau buvo trečiame, baigė. Paskum jį tėvas išsiuntė mokytojų seminarijon. Atvažiuodavo tik vasarai, Kalėdoms ir Velykoms. Baisiai išsiilgdavova vienas kito. Užtat atvažiavęs saldainių, įvairių tėtyčių man atveždavo. Lakstydavova kartu po miškus, rinkdavova gėles pievoje, eidavova uogauti. Tėvai mum nelabai gindavo – geruoju tarp savęs gyveno... Jis buvo neapsakytai gražus vaikas, tiktai man tuo jis nepatiko, kad buvo burliokiukas. Jis žadėjo persikrikštyti, kad man visai patikus.

– O kaip pasibaigė? – neiškentėjau nepertraukęs.

– Pasibaigė taip, kad išsiskyrėva. Mat, jo tėvą iš šitos vietos perkėlė kitur, labai kur toli. Paskutinį kartą atsisveikinova musų klojime. Raudojova net apsikabinę, kitas kitam „sudieu” sakydamu. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tada užu jo eisiu, kada jis bus katalikas.

Kvaili mat da buvova. Kas gi man, tur-but, kokių dvyliką metų buvo, o jam nedaugiau kaip keturiolika.

Bet tenai užėjo mus tėvas, kažin ko klojiman atėjęs. Kad paėmė, žinai, šluotą, kad ėmė mus abu vanoti, kad nepataikėva kaip nei pro duris išbėgti. Paskum man vienai da geresnė pirtis buvo.

112 psl.

Tėvas ir seniau jau, pasergėjęs, kad mudu labai vienas į kitą artinavos, užgynė man mokyklon vaikščioti ir iš namų išeiti nebeleido. Galop ir su mokytojumi supyko, tai mum ir visai blogai buvo.

– O ar neužmiršai jo? – susirupinęs paklausiau.

– Kur tau. Nei pagamų nuo tos meilės neliko. Kas gali burlioką, savo priešą, mylėti.

Šlykštu man pasidarė. Juk kam man žinoti apie tatai? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau, kad nei kentėti negalėjau. O ėdė kartu ir ta žinia...

– Man užaugus mane daug kas pradėjo mylėti, daug kas važiavo piršliuosna, bet man visi jie tai del to, tai del kito vis nepatiko. Piršėsi-lindo į mane ir tavo pirmtakunas. Baisiai jo nekenčiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas, kaip kartis, kojas ir baltus, siaurus usus. Tėvam, tiesa, patiko. Labai net. Mokėjo su savo geru liežuviu pataikauti jiem, prisimeilinti. Gyrėsi savo keliais šimtais ir žemės kažin-kur esančiomis keliomis dešimtinėmis. Kad neturėjo dviejų priešakinių dantų, buvo daugiau, kaip tris kartus dešimtelgis, nieko nesakė, tylėjo.

Jokiuo budu negalėjau nuo jo atsiginti, taigi kartą intaisiau gerą štuką. Žiuriu, vieną vakarą ateina mano ilgapaltis, įsitaisęs-įsirengęs, usus, kaip katinas, įseilinęs-užraitęs. Grinčioje vienui-viena buvau. Paėmiau išsuodžėjau į krosnies kaktą pušinę, pastačiau prie durų. Ant josios puodelį, pilną vandens uždėjau. Pati pasislėpiau kampe. Apsikroviau visokiais drabužiais. Užsidengiau galvą. Laukiu. Žiuriu pro marškos skylę.

– Kas čia bus? – manau sau.

Girdžiu ineina priemenėn. Graibo kliamkę. Atidaro duris... Pušynė tėkšt! į veidą, puodelis bukt! ant galvos.

– Kad jumis perkunas, tokiuos kiaules! – trenkė durimis atgal, nusispjovė ir nubindino namon.

Nuo to karto, kad nors akis parodytų.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.